- Girdi? -
Sukluso prie spingsulės
Bunkeryje klaust Tamošius.
Ir jo bedantėje burnoj
Girgždėjo,
Vėjai pūtė,
Ir nežinia, kas buvo dar,
Kol pagaliau jis ištarė:
- Tai jie,
Tai partizanai –
Pirkių žmonės
Grįžta į žeminę,
Gyvi
Ir žuvę.
Dieve,
Būkime kartu.

Aukšti kalnai...
Netgi aukščiausius žinom.
Bet šie kalnai -
Kalnai šilinių---
Kitokie jie.
Žiūri į dangų -
Nematyt viršūnių.
Pakėlęs sielą, nori kopt aukštyn,
Bet zvimbia kulkos paleistuvės
Ir negali jų atsigint.
Į širdį sukrenta.
Krūtinę varpo.
Paleidžia kraują ištekėti upeliu.
Lig šiandien
neretai
motulės
nesuranda
Kraujuotom
putom
nutekėjusių
sūnų.
Tai kas, o pokari, pasakė,
Kad jau pažinę esame tave?
O ne! Dar ne žvaigždė,
Dar žvakė dega
Ir bunkeriuose,
Ir atmintyje.
Dar lig kalnų viršūnių
Daug dainuoti reikia,
Kad kelias, kildamas aukštyn,
Į jaukų prieglobstį pareitų
Ir tautoje, sutilpdami visi,
Prie bendro kaip Kalėdos stalo
Nebūtum priešais
Ir nebūtum svetimi.

O, mažos pirkios!
Nežinau,
Gal greitai jūs nebus -
Sugrauš kaip bunkerius pelėsiai,
Tačiau Šilinių kalnuose
Ligi dangaus girdėsim,
Kaip grįžta
partizanai
į namus.
Ir netiesa,
Kad kraujui poteriai vien tinka,
Kad jeigu kapas -
Reikia kryžiumi žegnoti jį -
Sugrįžta iš mirties
Į sąžinę, į sielas vyčiai,
Galbūt net nežinodami,
Kad kulkomis sušaudyti
Ir daug kieno jau užmiršti.

Dainuok, Tamošiau!
Dievas su tavim.
Šilinių kalnuose
Ankstyvas rytas švinta ---
Jie čia kitokie -
Nepriglusi mintimis,
Jei atsimint savęs
Istorijoje
Ir mirty
Nemoki.