Iš šlapių namų, iš sausų žmonių,
Iš mados ir iš visko išėjus.
Nei kas buvo anksčiau, nei poryt
Kas bus nebeatmenu.

Mozė kelia vis ranką ir leidžia.
Kelia ir leidžia, man niekad
Nespėjus dugnu į krantą nueiti.
O aš tik ieškau, kur dirbu.

Galiausiai kamšau vatos gabaliukais
Ugnikalnio skylę, o ši vis išsiveržia
Ir palieka uoliausią darbuotoją
Be nuomonės, kai lava sulygina viską.