Salomėjai Nėriai
(Perlaidojant į Kauno Petrašiūnų kapines,
kun. R. Mikutavičius į karstą jai įdėjo rožančių)
Tokia trapi, tokia mažutė,
Į platų vieškelį išėjus.
Ir kaip išlikti, nepražūti,
Palenkti sau likimo vėjus?
O jie pikti, kai ledas lūžta,
Svajonės – ne žiauri tikrovė.
Vai, draskė vėtros paukščio gūžtą
Ir tavo pasakas sugriovė.
Keikta, barta nekart esi tu,
Apsaugos gal tave rožančius?
Ramybės akys paprašytų:
– Sustokit, jau pabodo kančios!
Sakei – tu diemedžiu žydėsi,
Svyruos atžėlusios šakelės.
Mirtis vėl meilei ranką tiesia
Ir bėga, skuba tuščias kelias.