Ieškojimas
Skuba, lekia laikas, tik Monika viena. Vis žvelgia ten, kur taip ramu, kur mirga žvaigždės ir gyvena daug Baltųjų laimės Angelų. Ji prisimena, kaip gera būdavo sėdėti šalia savo mamos ir kartu žvelgti į tą beribį tolį, kur gyvena mažas mūsų visų išganymo šešėlis. Kodėl tik šešėlis? – susimąsto Monika. Nejaugi ten taip ramu, kai mirga žvaigždės. O pas mus visi pikti ir suirzę bando perkąsti vieni kitiems gerkles už duonos kriaukšlę, už madingesnį rūbą. Motinos palieka vaikus kaip pavasarį gegutės svetimuose lizduose kiaušinius ir bėga ten, kur laimė, ką? Kokia ten laimė? Ten pragaro vartai tiems, kurie prarado savo tikėjimą, viltį ir meilę artimam.
Užsienis, Europa, universitetas, akademija, koledžas ir... Tai vis dažniau skambėjo Monikos ausyse, ji nieko nebematė, tik vis žvelgė į beribį tolį, kur jai norėjosi išskristi... Bet ji negali išlėkti į Europą, ji neturi sąlygų vaikščioti universiteto koridoriais, ne ji neturi įtakingų dėdžių ir tetų, kurios padarytų mažą stebuklą. Neturi draugų, kurie paguostų ją matydami, kaip ji vieniša pilkomis nuo rūpesčių akimis žvelgia į vis labiau griūvančią savo buitį. Pastebėjo, kaip jie džiaugiasi, kai ji tokia liūdna, na ir tegu, Dieve, yra kaip yra... Kai ji kaip ir visos lietuvaitės pakeltų sparnus, ne ji viena, o šalia jos dar vos prasiskleidę meilės žiedeliai sėdi ir kažką mąsto tik, deja, jų mintys liūdnos... Monika laukia, kada pagaliau jos meilės vaisiai paaugs ir žengs naują žingsnį į savo rytdieną, tik ką ji įdės išlydėdama jas į kelią: Agotos duonos gabalėlį, Rožančių ar savo meilės kupiną eilių knygelę, tikėjimą ir viltį, kad viskas dar ateityje... Ne, ji to padaryti negali, ji išleidžia savo žiedą vieną, be maldos knygos, be duonos kriaukšlės, o su prasmingomis mintimis – tik Tu pati gali pasikeisti taip, kad Tau nebūtų liūdna čia, tėviškės žemėje. Jos širdis verda ašaromis, balsas stingsta, kai užveria duris, yra kaip yra. Ji vis dažniau žvelgia tylėdama į nematomą pasaulį ir tyli... Nejaugi viskas viskas baigiasi? Mąsto svajotoja, sėdėdama prie atviro lango... O už lango tyliai plevena paskutiniai rudeniniai lapai ir girdisi tylus paukščių skrydis per gimtinę...
Tik staiga jos pasąmonėje iškyla Angelas meiliu veidu. Ne, čia prasideda Tavo gyvenimas, Tavo tikėjimas, kad viskas bus gerai. Ji paima popieriaus lapą ir bando rašyti. „Sveikas, mano Angele“. Naktis, taip ramu, jog atrodo, kad visas pasaulis dingo iš šios žemės, tylu tylu. Sėdi ir žvelgia į vieną vienintelį mažą žiburėlį, kuris mirga dėka Tavęs, mano Angele, dėka Tavo baltų sparnų, leidžiasi pamažu į žemę ir į jos sielą – ramybė ir gerumas...
Staiga nušvinta dangus, ji mato, kaip baltos snaigės užkloja laukus, miškus ir medžius, kuriuose dar vakar tupėjo pelėda ir čiulbėjo lakštingala...
– Lakštingala, kur ji? Noriu išgirsti jos giesmę, klausytis, kaip vyturys ankstų rytą gieda „Sveika Marija“ ant šakos. Na ką aš čia nusišneku, jog vyturio seniai nėra ir lakštingalos jau nebėra, tik mano krūtinėje virpa lyg smuiko styga užgauta melodija... Taip gera ir ramu, jog noriu iškeliauti iš šio pasaulio ir negrįžti, bet kažkas sukrebžda mano kambaryje. A, tai Artūras, draugas vėžliukas, o kambaryje verkia smuikas, virkdomas gležnų mažų pirštelių. Aš jaučiu, kaip ji drebančia ranka vedžioja stryką įtemptomis smuiko stygomis, o krūtinėje plazda viena mintis: dainuoti dainuoti. Ir kodėl aš tokia liūdna? Mintimis kalbuosi su Angelu, tik mintimis mes bandom suprasti vienas kitą. Ne, aš negaliu padėti smuiko į šalį, ne, aš negaliu išeiti iš šio pasaulio, galiu tik keliauti su svajonėmis per balto sniego patalus ir laukti, kada vėl sugrįš lakštingala ir užgiedos: „Oi motule, mano sengalvėle...“ Nejaugi aš jau sengalvėlė? – mąstė Monika. Ji tvirta ir stipri, kupina savo minčių ir jėgų keliauti ir susigrumti su slibinu, kuris jau dešimt metų graužia jos sąžinę. Ji pakilo, apsivilko paltą, užrakino duris ir išėjo. Klaidžiojo tyliomis tamsiomis gatvėmis. Krūtinėje vis dar skambėjo tyli lopšinė, kurią virkdė smuikas...