- Tai bent! Knygų leidyba ČIA gerokai į priekį pažengus. Net pavydžiu truputį,- nuoširdžiai prisipažino Pranas, grąžindamas Knygą - segtuvą  atgal į ankstesnę jos vietą.
     - Bet gal, pone, jūs dar norėtumėte ką nors paklausyti iš „ Teisybės bijosi visi“ Ir, beje, čia aš tokia vienintelė.
     Pranas pasižiūrėjo į Knygą –segtuvą, pasižiūrėjo į mane:
     - O aš maniau, kad galėsiu tokią parsivežti į savo laiką. Ė, kaip gaila!
     - Deja, pone. Bet atsiprašau:  aš nedaug kalbu, aš daug skaitau. Jeigu jums panūs išgirsti - prašau, nesikuklinkite. Visuomet jūsų paslaugoms.  
     Ant stalo gulėjo apgeltęs savaitraštis “Kalba Vilnius”, kuris dabar manęs nedomino - žinojau, kad ten rašoma ne apie mane su Vidiniu, ne apie mūsų, pasak ponios Citatos,  Dženę; rašoma apie Praną ir jo karietą, tačiau jos vežėjas taip pat nepanūdo bent akimis permesti savaitraščio žinias.
     Truputį pasikrapštęs, padėjau ant vienintelio Pasostės erdvėje stalo, ką geresnio aptikęs šaldytuve ir labai apsidžiaugiau, suradęs butelį „Starkos“. Prie kavos trauktinė  nelabai jau tinkamas gėralas, bet žinojau, kad tie dalykai – bent kadaise- mūsų nebuvo paisomi.
     - Dar neužmiršai, Pranai?- statydamas butelį ant stalo.
     - Ne automobilį vairuoju. O Igaga? Ė, Viešpats žinojo, kokio žirgo reikėjo karietai.  Neišduos, neapvils, iš didžiausios bėdos išveš.
     - Tuomet už mūsų susitikimą, - pripylęs stikliukus, kilstelėjau savo.
     - Ir už Balsą  su Ypata,- atsiliepė Pranas.
     Man neatrodė, kad Ypatos kandidatūra tinkame tostui, bet ne todėl, kad jis to nevertas. Galbūt  netgi priešingai - jis to labai vertas, nes ranka atsargiai periminėja karietos vadeles, o ekipažo žmonės, užspringę tylėjimu, šitokiam jo elgesiui mielai pritaria. Visuotinas tylėjimas šia tema ir visuotinas pripažinimas, kad ateina laikas būti kitaip. Pirmas nusitaikymas į rimtesnę kalbą ir buvo paklausius:
     - Girdėjau, ruošiesi išeiti. Abu su Vidiniu.
     - Reikia išeiti. Bet nesinori išdegusiom akim. Ir išėjimui reikalingas laikas, - pasakiau ir žvilgterėjau į dangų, kur švietė Grįžulo ratai. Ir pajaučiau, kaip balsas suminkštėjo: - Ė, nepaisyk, kad šiandieną nesugebu susitvardyti. Visko per vienos dienos šviesą tiek daug, kad užtektų knygai parašyti. Neįmanoma kvėpuoti.
      -Tu žinai juos? Taigi  Grįžulo  Ratus,- atidžiai pasižiūrėjo į akis Pranas ir: - Sakoma, kai žmogus giliai nusileidžia Savyje, kitaip dar- kai nusileidžia Savęspi,  ten irgi atranda Grįžulo Ratus. Bandžiau tą  padaryti, bet nesakyčiau, kad labai sėkmingai.
     - Dar ką  sugalvojai!
     - Tiek čia to galvojimo, bet gal tau nėra laiko. Labiau užimtas birželio tryliktosios laukimu.
     -Tu ką, Pranai?! - kaip įgeltas šoktelėjau nuo kėdės. Supratau apie ką tu. Mažiau negu savaitė iki birželio tryliktosios. Bus penktadienis. Tokio derinio daug kas bijosi. Manoma, kad ir ponas Ypata..
    Pranas nepaisė mano pasikarščiavimo. Paėmęs rankoje stikliuką juo žegnojosi: „Sveika, burna, nebūk durna, kai prinešiu - išsižiok!
Prinešė ir burna išsižiojo.

PRANAS. Ponui Ypatai irgi nelengva.  Atėjęs iš tos valdžios piramidės, kur viskas kaip bažnyčioje - žemesnė jos dalis besąlygiškai paklūsta aukštesnei. Tai užsiliko jo įpročiuose, kuriuos ne taip lengva perorientuoti. Manau, kad tai turėtum jausti. Atrodo, gyvena karietoje, bet ne tik joje. Ar ne todėl karietos erdvės priartėjo prie sąlygų artimesnių jo ankstesnei būčiai?
AŠ. Manai, kad ankstesnė Ypatos būtis kliudo karietai.
PRANAS. Ogi tik Dievas žino. Bet aš ne visiškai apie tai. Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Ar ne taip sakoma? O ČIA dangus net ir ne Martynui. Vaikščiojate po Dženę  kaip kažkada Adomas su Ieva po rojų. Gera. Miela. Gražu. Beveik neįmanoma išsižadėti, bet Adomo ir Ievos likimas neturėtų būti užmirštas.
AŠ. Ir tu, kaip ponia Citata – "vaikščiojate po Dženę".
PRANAS: O ką? Ar tave tai žeidžia?
    
      Pranas kilstelėjo galvą ir kurį laiką skvarbiai žvelgė į akis. Sunku pasakyti, ko jis jose ieškojo ir ar surado, tačiau tuomet man norėjosi nuoširdžiai prašnekti apie mūsų karietą, sustabdytą prie Karlonų kalnelio. Jaučiau, kad tai turtas, bet man nesuvoktas ir todėl menkai išmaniau, kaip su juo elgtis, ką daryti. Paprasčiau buvo žiūrėti į dangų ir matant ten Grįžulo ratus, išdejuoti: o Jėzau, kaip atsitiko, kad karieta peraugo mane? Kaip atsitiko, kad jos erdvės sunoko, išaugo, įsikūnijo realybėje ir tenka bėgti paskui kažkieno protą.
Karietos erdvės pranoko net mano vaizduotę, nes šiuomet tegalėjau jose tik BŪTI, nesugebėdamas įtakoti jų būties.

Man sako - tu nutilk,
užmiki, kaip naktis,
pasūpautas sapnų,
tai, ką reikėjo pasakyt -
jau pasakyta.
Bet štai krūtinėje širdis,
Aš ją girdžiu -
girdžiu, kaip žvengia Igaga,
Ir džiaugiasi, kad reikalingi:
Jis - man.
Aš - jam.
Abu.
O ne! Seni dvarai dar nenuskendo,
dar aikteli į atmintį,
neleisdami nuskęsti savyje.
Greit atverčiu gramatiką -
raidžių nedaug,
O kaip gražiai pasaulį didelį aprašo! -

     girdėjau Vidinį, o iš paskos jam ir Pranas:
    - O gal tau tikrai pravers dienoraštis, jeigu taip reikia atsiminti kas ten kada kaip. Nagi pavartinėk. Bet atsimink, visą, kas čia parašyta- tik sau, dėl savęs. Na, ir gal kažkiek dar dėl to, kad norėta apsisaugoti nuo užmaršties, -  pasakė paduodamas kelis apystorius, aptrintus sąsiuvinius.
    Vincet qui se vincet (nugalės tas, kuris save nugalės)