senam draugui
tu tiktai nebekviesk į hiperbolėm išjaustą laiką
kur į priemiesčio knaipę riedėjom tėvų žiguli
o begrojančius hipius naktinėse gatvėse vaikė
ir melodijas „Beatles“ nešiojomės su savimi
neberasiu ilgai salomėjiško diemedžio daigo
ir prie laiptų skaitytų tavųjų patoso eilių
tik arbatom ir stringais poetai be saiko apsvaigę
netgi potekstėj šalta tarp žodžių tokių padrikų
gal todėl nebekviesk į romantišką pokylių salę
atminimų užuolaidos šauks nuo manųjų minčių
juk susėdę šalia mes abu patylėti tegalim
beklausydami virpinant posmus poetų kitų