Ruduo brandina klevo lapų vyną,
Nes iš pavasario neliko jau sulos.
Ridena tvirtą ąžuolo statinę
Ir greitai taurę prie progos kilnos.

Iš beržo lapų ir smulkių šakelių
Surišęs vantą nešasi namo.
Sušalęs spėriai skuodžia į pirtelę.
Tik kas jam seną kailį išvanos?

Paskui ant prieklėčio laimingas sėdi,
Prisimena senas, linksmas dainas
Ir anekdotą apie Pupų dėdę,
Ir jau senokai nemylėtas paneles.