***


ištroškusiom padangėm prakiurusiais stogais
krūtinėj suraizgytais apakusiais sapnais
anglim ant ryto sienų rasa ant tuštumos
paklydusiais keliais tarp triukšmo ir tylos


žaibais galiukuos pirštų žvaigždėm ant sutemų
po krištolais kai sirpsta audra ant debesų
iš šiaurės man į širdį kad niekad nepamirščiau
šviesa mėnulio slysti lyg užtvarų nebūtų


liepsnojančiom grandinėm įkalintais jausmais
bedugnėje laukimo suradęs vėl laikai
neleidi eit išnykti kol baigsis pabaiga
jau ir deguto kvapas primins dabar tave


***