Švelniai vasara leidžias nuo tavo pečių,
Kai rikiuodama saules lyg kortų vėduoklę
Vaikams pranašauji vien laimės metus,
Atidavusi dievišką duoklę už mus

Deivei amžino gėrio ir tėkmei lietaus...
Ne, ne ašarų pilnos tos žemuogių pievos,-
Tik tavo lytėjimo rankų švelnaus
Ir rasų karoliukais papuošto tylėjimo.

Mama, vien žodžių per maža, kad tau
Išsakyti galėčiau boružių kalbėjimą;
Skriejančiu spinduliu mintį  ganau
Lyg saulėtą ėriuką ir jo vis prašau

Tau dainuoti su vėju, pušų ošimu,
Paskraidinti virš tavo gėlių išbučiuotų
Namų, tų kuriuos vien širdies teptuku
Nutapei ir palaiminai meilėj gyvuot.

Mama, saugosiu šitą peizažą dvasingą
Ir  laumžirgio virpesio tavo švelnumą
Prie meilės šaltinio papūsiu, kad skristų
Lyg kregždė į lizdą,- taip visad tebūna,

Kad tu su vaikais, ir sėkmė su tavim
Visad būtų kartu viename meilės rūme
Galingi mintim ir dvasia amžini,
Ir laimingi, paženklinti tavo gerumo.

Su meile
Tau