Latažiuojo, minkau minkšta kėima muoli,
Vo akies vaidenas švėisė, šėltė tuolē.

Vėn šėrdės kāp velnė panešiuota būto –
Rēk anā kāp vākou žaisla arba tūtė.

No nemuok gyventė tou, kas īr po kuojuom –
Ė nerimst, ė kiaurā šėrst ė aldravuojės.

Mėslėjo, ka tuokė rēk i šiukšliu diežė
Ė ka istatītom kuokė gera, šviežė.

Bet ė viel galvuojo – netorio jug litų
Ė tuokėi dalīka tebier nepaplėtė.

Diel tuo sava širdi pajemo i naga
Surėito beveizint i vuoželė raga.

To nesiosk, jug omžio tuoki pragyvenos,
Jau apakmėniejė raumėnis ė venas,

Gal anuos iskėltė arba ė nutrūktė
Ė galiesi luovuo dėna nakti kriūktė.

Kėik untā kapelius gol par širdi mondrė
Puldiniejė, biega, kėla aukštīn gondrās.

Bet jau kėta dėina smeng i žemės luopa
Jau vėsai užgesė, no jausmū užsluopė.

Tad ė būkiau vedvė, ė gyvenkiau karto,
Ka lėkėma ėišmā tujau neparverto.

Tuoks poikos pasaulis su žmuonim ė litās,
Su nomās ė kėimās senē bevalītas,

Su valdžiuos vėršūniem ė rinkėmu šuolēs,
Kor rinktėijē statuos esou mūsa bruole.

Tad ė pagīvenkiau ramē ė be prėštu,
Ė nekarkiau garsē kāp kaimīnu vėštas.

Ruoduos ka apromdiau sava širdi keista,
Vo rītuo rēks biegtė vaistū susileistė.