Daug geltonų mažų šunų ore
kartais aš juos minu – tyli
neišleidžia nė garso, kai pasislepia
tarpuvartėse delnuose – ištrūkti

neleidžia angelų dulkės sūkuriais
juos neša ir nepasako nieko
ką turėčiau gal žinoti
aš nepastebiu jų / o ir nereikia

kad užsiliepsnotų medžiai nesutikę
su viskuo ka duoda jiems pasaulis.
per stipriai užsimerkiau tąkart
daug žarijų prikrito į akis

subėgs geltoni šunys juodom akim
laižys / o jos tik stipriau stipriau
degs / tik gilyn gilyn angelų dulkės į mane
negaliu privalau paneigti

bent šiam kartui visas pusiausvyros
ribas / vibruojančius tarpdvasinius ryšius
kurie auksinėm žirklėm sukarpo žmogų.
kad išgirsčiau ką geltoni šunys kalba

kur neša iš žemės išaugančios pėdos?