Diena

Kai ryte pabudau šlapioje nuo prakaito lovoje, ypatingu džiaugsmu trykšti tikrai nepradėjau. Džiaugsmo nepridėjo ir skaičiukai ant visų trijų maisto produktų šaldytuve. Kurie bylojo apie vieną ir tą patį – galiojimo laikas pasibaigęs.
Nieko. Nenumiriau. Suvalgęs. Visus tris. O gaila.
Kad ir kaip poetiškai nuo pat ryto buvau nusiteikęs, dantis vis dėlto išsivaliau. Štai kur įpročio galia, brolyčiai! Tada švaria sąžine šokau į sportinius batelius ir išdūmiau į kiemą.
Gatvė mane pasitiko lietumi. Purškė smulkučiais lašeliais, tačiau išties užtikrintai. Balsu save padrąsinau, jog tai – puikus škotiškas oras. Nors mintyse tyliai burbtelėjau – „Gyvenu tai Ispanijoje“.
Netrukus pro šalį praėjo senutė. Vedina pudelio garbanota krūtine ir išskutinėtu užpakaliu. Jo šeriai buvo kiaurai permirkę ir nukarę tiek, kad kone šlavė šaligatvį. Užsižiūrėjau į šią porelę ir nė nepastebėjau, kaip padariau nedovanotiną klaidą. Prie gatvės prisiartinau pernelyg arti...
Ne, ką jūs, tas senas mersedesas manęs neparbloškė. Nestuktelėjo ir jaunutis volksvagenas, ir apskritai nemirtingasis kamazas. Nutiko kai kas baisesnio. Pro šalį pralėkęs kažkoks ispaniškas automobiliūkštis šovė į balą savo susmirdusiomis padangomis ir apdergė mano vienatinius žydrus džinselius taip, kad šie akimirksniu virto prabangiomis, juodomis, afrikietiškomis kostiuminėmis kelnėmis.
Po perkūnais, to jau buvo per daug! Staiga aš (na, po tų penkių minučių, per kurias dar mėginau tą nenaudėlį vytis) šokau lauk iš savo naujutėlaičių kostiuminių kelnių ir pasileidau per miestelį vienomis glaudėmis.
Mano kraujas buvo prisotintas adrenalino. Strikaliojau po balas tarsi milijono laimėtojas. Kažkur giliai viduje tikėdamasis, kad vietiniai imsis priemonių mane tramdyti. Tačiau žmonės aplink tik šypsojosi.
Būtent taip viena jų galiausiai prisišypsojo. Po valandėlės parsivedžiau namo ispanišką „gazelę“ plačiais klubais. Vilkte nuvilkau nuo jos kiaurai šlapius drabužėlius. Mudu rangėmės tarsi paskutinę dieną nujaučiantys sliekai. Ji buvo ugnis. O aš – tas ąžuolinis rąstigalis kelioms įsimintinoms valandoms. Ir tik vėliau aš sužinojau, kad panelei Karmenitai tada viso labo buvo tik penkiolika. Tačiau apie tai gal kitąkart...
Saulė tipeno vakarop. Vietinė fauna už lango atgijo. Taip dar smarkiau po smirdančia, basa pėda paspausdama mano nuotaiką. Todėl išsitraukiau iš spintelės tekilos butelį. Ir... Ilgai į jį žiūrėjau. Gerti tuomet dar nemėgau. O gal tik nemokėjau.
Kai devintą valandą tartum uraganas atūžė svečiai, tebesisupau savo senelio kėdėje. Jie puolė spiegti, klykti, bučiuoti ir plekšnoti per petį. Kažkodėl prisiminiau Žalgirį. Ne futbolo komandą, mūšį.
Bet. Negalėjau apsiginti, nedrįsau jų lauk išginti...
Todėl šventėme. Daužėme lėkštes, plovėme snukius. Seilėjomės iš sielvarto, kai tekilos butelaičiai klusniai rikiavosi ant stalo. Žodžiu, šventėme vyriškai, natūraliai, net logiškai, sakyčiau.
Taip dvyliktą valandą iššovė šampanas ir draugužiai ėmė bliauti „Ilgiausių metų“. O aš galvoje vis čiupinėjau mintį. Vieną vienintelę. Kad man šią akimirką jau trisdešimt. Niekaip negalėjau jos apkabinti...
Albus Frenulum