Pakėliau ranką, užkliudžiau netyčia debesį,
Keistai dangus palinko šiandien virš manęs...
Ar pabudau, – nesuprantu, bet sapno tęsinį
Regiu žaibais – jie sminga tiesiai į gatves.

Ko vargšės varnos blaškos, medžių šakos linksta,
Spalvoti lietsargiai vis pralenkia mane?..
Tai tik pavasaris per prievartą įvirsta,
Suplėšęs pilką lietpaltį dangaus skliaute.

Bet tu sakai, kad tai miražas mano sieloj,
Kad jau ruduo, ir medžių vėlės už langų,
Sakai man kuo greičiau atmerkt akis, bet, mielas,
Juk tu taip pat miegi, pabusk ir tu...

Jau supratau seniai, kad sapnas – mano nerimas,
O realybė – pilkas fonas peizaže;
Aš atsimerkt bijau, bijau pratęst gyvenimą, –
Per daug pavasario, per daug jėgos jame...

Suteiki man jėgų, juk tu galėtum, mielas,
Visų pavasarių jėgas many sutelk...
Tu taip fantastiškai pagydyt moki sielą...
Tik nieko nesakyk, širdim prikelk...