Bandžiau kalbėti, bet žodžių nebuvo. Užkrito amas.
Pamanęs, kad Vidinis atnešė ir padavė į rankas nežinia ką, bet tik ne mano užrašus, po pirmų perskaitytų sakinių nesunkiai juos pažinau. Tekstai pedantiškai tvarkingai atspausdinti gerame popieriuje, puslapiai sudėlioti eilės tvarka ir apglėbti knygos viršeliais, kuriuose net pavadinimas įspaustas.
                          TEISYBĖS VISI BIJOSI
                              (užrašai su poezija ir vaidinimais)
    
    Vidinis nelaukė, kol atsigausiu ir išspausiu iš burnos žodžius. Lyg nematydamas mano nustebimo:
        - Po truputį, po truputį ir va, surinkau ką suradęs. Bjauru, kad viskas išmėtyta. Dabar paimi į rankas ir, prašau - skaityk, braukyk, taisyk. Žodžiu, daryk tikrą knygą. O ją daryti reikia. Kokia žmogaus atmintis bebūti, ją reikia palikti. Vieni tai daro kryžiais, paminklais, kiti dar kitaip, bet galima ir taip.
     - Vidini, tu velnio neštas ir pamestas dar prie mano lopšio.
- Nebark! Puslapiai neįrišti. Šiokia tokia racionalizacija: galima juos išimti ir vėl į vietas grąžinti. Kaip segtuve, bet ne visiškai taip. Va, pažiūrėk kaip, - rodė Vidinis ir lengvai išėmė iš „knygos“ lapą  su parūpusiu man tekstu: - Prašau. Tai, regis, ko  ieškai. Bet tai dar ne viskas.- Sugrąžino lapą atgal į Knygą- segtuvą ir, kažką spustelėjęs, padavė man. Tuoj išgirdau klausiant:
- Jūs, ponai, tikrai geidžiate, kad perskaityčiau įžangą?
- Būkit mielas. Padarykite mums malonumą.
     Ir iš Knygos- segtuvo pasigirdo skaitymas.
         „ Paduodamas pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui, tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
     Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli - Karlsonas! Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis - bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės  jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš.“
   - Ačiū, - pasakė Vidinis, o Knygai – segtuvui nutilus, jau man: - Atrodo, kad rašydamas -  bet šią įžangą, - dar buvai Karlonas.
   - Gal, - negebėjau atsiminti.
   - Gerai. Skaitykite toliau, - paprašė Knygos- segtuvo.
   - O gal norėtumėte girdėti Karlono balsą? Skaitymams nelabai tinka, bet gal taip bus nuoširdžiau.
   - Puiku! -apsidžiaugė Vidinis.
    Ir jau po minutėlės girdėjau iš Knygos- segtuvo lyg ten pats būčiau įgrūstas:
  
     „Taip, mielieji, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti. Po karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai - rašalo. Tačiau jeigu kas perskaitęs užrašus, juos užvers manydamas, kad tai ne vien mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad juos perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į jo dvasią, sugeba pakeisti žmogų ir tuomet  jis pasaulį išvysta gerokai kitokį, o neįtikimiausi dalykai tampa realybe, su kuria ir kurioje reikia gyventi.“
  
     Įžangos skaitymas pasibaigė ir aš, nesuvokdamas kaip reikia elgtis:
     - Negi, Vidini, manai, kad dar galiu ką pasakyti?
     - Padėkok! - atsakė ramiai, žvilgsniu parodydamas Knygą - segtuvą. Bet nesuspėjus pareikšti padėką, iš ten atsiliepė:
     - Suprantu, kad  norėjote išgirsti užrašą apie Balsą. Taip juk?
      - Žinoma, žinoma, - pritariamai pakinkavau galvą. - Galima tai daryti ir mano, ir ne mano balsu. Kaip  jums geriau, pone.- Ir tuomet  tyloje kaip bažnyčioje per pakylėjimą, išklausėme kas dar taip neseniai atrodė  labai svarbu, bet pasirodžius Knygai - segtuvui  kaip mat buvo užmiršta. Ir štai tekstas:                                                        
                                                              *****
     DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
     - Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui,  jau pradedi...
     Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.  
     -Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
     - O Dieve! Dieve!- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise šefui nuneštas popiergalis su žodžiais:“ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“.  
     -Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
     Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:.  

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs  pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant Dievui tegalėsi atsakyti.
   - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Aš kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu.