Mano sielos šoka ant parketo tol, kol išsekusios nuo kurtinančio triukšmo, eklektikoje paklydusių šviesos atspindžių ir savo griežta ir logiška beprotybe pulsuojančių judesių...

Jos tiesiog krisdavo žemyn, o jų akys nusiridendavo man prie kojų. Ant jų stiklinių blakstienų besiritinėjančios skaisčios elektros lemputės perdegdavo, sprogdavo, duždavo, arba tiesiog tyliai užgesdavo. Man belikdavo tiesiog surinkti žėručio gabaliukus, asmenybių šukes... Jos būdavo neįtikėtinai lengvos. Gal Egiptiečiai buvo teisūs? Antra vertus, kam dabar rūpi tie egiptiečiai.

Aš juokdavausi, rinkdavau spalvotus stikliukus ir žaisdavau mažą vaiko žaidimą. O tada ateidavo tyla, kuri įsismelkdavo į kiekvieną mano ląstelę, atomą, neuronų jungtį... Aš nebegalėdavau daugiau priešintis, tam, kas vis artėdavo ir artėdavo. Neišvengiamai.

Ką tik nusileido tyla ir mano saujos pilnos stiklo, kuris braižo delnus, kol aš bejėgiškai sukuosi tuščioje salėje, ant kūnais nukloto parketo, kurių iš tikrųjų nebėra.

---ia
--ukia
-šaukia netikra šviesa deginanti akis ir krūtinę iškviesta ir susiliejanti su desperatiškais rankų mostais taip panašiais į skęstančiojo smūgius abejingam vandeniui ir juokas plėšantis uždarytus krūtinės ertmėje šonkaulių grotomis įkalintus plaučius deginantis vis stipriau ir stipriau prakaitas tekantis į riksmui pražiotą burną turi metalinį kraujo prieskonį ir šokis kažkur už proto fizinio suvokimo ribų akinamai baltoje šviesoje ir vaivorykštės abejingoje beprotybėje ir logikos apdegintame proto lukšte vis karštligiškiau prarandant žmogiškumą ir tampant nebepavaldžiu sau ar kam kitam

DievasŽmogusŠėšėlisNiekas

("Dzin" - gaudžia varpai, kurių visai neglumina gaudesio išreiškimas žodeliu "dzin". Kaip kad Dievui nesvarbu, kokia kalba jam kalbam, ar vardu vadinam. O nesvarbu, nes niekas juo nebetiki ir nebevadina.)

pirmyn ir atgal nesustok aukštyn ir žemyn tik nesiliauk šokęs
krisk
krisk
krisk
pasiduok
ar svarbu kas esi kai netiki savimi ar (kitais)
ar svarbu tikėti savimi jei netiki kitais kaip (savimi)
kaip tikėti kitais jei jie nebeturi sielų kaip (visi)
kaip jiems turėti sielas jei jas surijo vaikiški žaidimai ir dievai kaip (tu)
kaip?
o tempas vis didėja kairėn ir dešinėn blaškykis kol išseks paskutinės jėgos tada
krisk
krisk
krisk
įsileisk
skausmą ir degantį savo minčių tvaiką, sudužusio kūno džeržgimą
krisk
krisk
krisk
prisikelk
nes viskas anksčiau ar vėliau grįžta į pradžią
nėra pusiausvyros
nėra gražaus ir aiškaus in ir jang
nėra nušvitimo ir Nirvanos
nėra amžinosios Valhalos menės ir didvyrių puotos joje
nėra nieko daugiau tik Gyvatė ryjanti savo pačios uodegą
Uroboras
pats esantis nulis
niekas
ratas užsidarė ir tavo akys tapo dviem stiklo karoliukais mano rankose
kol tavo balsas beprasmiškai šaukia
-šaukia
--ukia
---ia

Netikiu Dievu ir netikiu Velniu ne todėl, kad jų nėra.
Netikiu jais todėl, kad netikiu jumis ir savimi.
Nes jei nėra mūsų - nėra ir Dievo, Velnio, kažko aukščiau, žemiau.
Kažko daugiau.

Aš Dievas, Aš Velnias, o jūsų esmė priklauso nuo to, kurį personažą aš vaidinu.

Bet tai nesvarbu, nes mes vieni kitais netikime.
Žaidžiu savo vaiko žaidimus su jūsų akimis, tada mirštu, o mane pakeičia vienas iš jūsų.
Tik... jūsų nėra. Yra begalybė "aš".
Nes niekas nebemoka būti "jūs".
Niekas nebenori būti "mes".

O sielos vis sukasi ir sukasi ant parketo, mindžiodamos žėručio dulkeles.