Pasostės erdvę karietos ekipažo žmonės neretai pavadindavo VIDINIO - PRANO  arba PRANO - VIDINIO erdve. Tai natūralu, logiška, kadangi kitos erdvės - kaip, regisi, jau sakiau - vadinosi vardais jos ekipažo narių, bet visi jie jose gyveno po vieną. Mudu su Vidiniu buvome išimtis - vienoje erdvėje gyvenome dviese. Kartais atsitikdavo, kuomet dėl įvairių priežasčių su Vidiniu išsiskirdavome; jis išeidavo dievas žino kodėl ir kur, bet lemtis vėl sugrąžindavo atgal. Buvau įsitikinęs, kad visam laikui Pasostę sugebėsime  palikti  tik tuomet, kai išeisime kartu. Buvo laikas, kai plika akimi matėsi, kad toji valanda artėja. Nesakau, kad bijojau, bet siela vis jautriau „klijavosi“ prie Pasostės erdvės ir galima buvo numanyti, kad išsinešiu jos su savimi bent tiek, kad užmerktomis akimis apčiupinėdamas, nepraeičiau pro sielai artimus, reikalingus jai   dalykus. Čia, Pasostės erdvėje, kruopščiai saugojome M. Montenio pakuždėtą klausimą, o būtent: kaipgi atsitinka, kad siela, praturtinta tiekos dalykų žinojimo, nepasidaro gyvesnė ir jautresnė?
     Man tiek pakako. Vidinis stengėsi aprėpti plačiau ir kamavosi kita klausimo puse: kaip atsitinka, kad protas, sugebėdamas savyje sutalpinti mintis ir samprotavimus didžiausių išminčių, nesugeba tuo pasinaudoti ir pats pasitobulinti.
      - Vidini, -bandžiau aiškinti,-manau, kad čia kalbama tik apie dalį proto, būtent tą jo dalį, kurį nešioja tik kai kurie žmonės,- tačiau žinojau, kad tai netiesa. Vidinis  nesiginčijo ir atrodė, kad toks teigimas jam netgi buvo parankus:
     - O aš apie ką? Akivaizdu, kad „kai kuriems“ priklausau ne tik aš, bet ir tu, Pranuci, - girdėdavau taip ar panašiai. Ir tai reiškė, kad pradėję kruopščiau studijuoti Pasostės erdvę, didesnės naudos savo protui nesitikėjome. Susitaikėme su mintimi, kad te pasilieka toks, koks jis yra, bet turėti bent atmintyje žinojimą apie erdvę darėsi vis labiau reikalinga. Net atsiminiau jau anksčiau įrioglinta į mano atmintį Vidinio:

Kol dar laikosi dantys
Dievo duoti -
Duonos, kaip sakoma - bus.
Bet kai dantys ne Dievo,
Kai jie iš plastmasės
Stomatologo gražiai burnoje sudėti -
Ateina bėda ir dėl duonos.

     Šios septynios eilutės, suvoktos perkeltine prasme, gan vaizdžiai tapo mano dvasinę būseną, ruošiantis išėjimui iš karietos, tačiau netikėtai išgirstas Balsas sutirštino savijautą ir pradėjau galvoti, kad gal visi dienos nutikimai nori kompensuoti būsimą netektį. Vėl prisiminiau jo pažadą padėti dar kartą susitikti su Pranu, bet jis, Balsas, buvo vienintelis, kuris mažiausiai teikė pasitikėjimo. Buvo atviras ir neslėpė, kad suinteresuotas mano ir Vidinio išėjimu. Esa,  Ypatą  netgi prašęs, kad  tai atsitiktų skubiau.
     - Ačiū už paslaugas, - sumurmėjau panosėje, stengdamasis atsiminti pirmą susitikimą. Jau nebuvo abejonės, kad apie tai kažkur rašiau, bet - kur? Negi užrašuose  „Teisybės visi bijosi”? Į juos kišau, kas pakliuvo ir todėl nenustebčiau, jeigu ten užtikčiau parūpusį rašymą.
     Į Pasostę sugrįžus Vidiniui tuoj išgirdau:  
     - Ė, Pranuci, nemokame naudotis galimybėmis, kurias turime karietoje. Įsiknisę, įsirausę kaip kurmiai savyje. Tik šiandien kitomis akimis pamačiau ponią Citatą. Tai ne moteriškė, o archyvas. Toks mudviejų negebėjimas orientuotis net savo erdvėje, ot, ir veja iš karietos. Gerai, kad ne stuktelėjus klupsčiu į užpakalius, o atsargiai, mandagiai, neužgaunat savimeilės. Niukina susipratimu, kad, esą, senatvė. Aukščiau bambos neperšoksi. Bet kodėl ne, jeigu gyvename Dženėje.
     - Dženėje?
      - Taip ponia Citata mūsų karietą pavadino - Dženė. Mielai paaiškino, kodėl taip daranti, bet tau, Pranuci, manau, apie tai kalbėti nereikia. Žinai. Tik atsiminti gal reikia. Žmonių pravardės, kaip pavardės ir vardai kartais ilgai neužsimiršta, o kai tos pravardės paglosto ausis, tai, žiūrėk, neretai prasmingi daiktai įvardijami jomis. Taip pasielgė ir Citata, pavadindama karietą Džene.
      - Tarkime, kad teisus, kad apie tai man kalbėti nereikia, bet įdomu. Visą laiką radijo karieta ir staiga - Dženė!
     - Kas žino, gal Citatos tikroji pavardė irgi kita, bet mums ji Citata. Ir Dievas mato, o aš asmeniškai liudiju, kad ji to nusipelno. Manau, atsiras progų ir įsitikinsi. Atsimink, kokius žodžius kalbėjo Tomas, vaidindamas kunigą Aleksandrą Burbą. Jie tapatūs, tiesiog perdėti iš kunigo burnos į Tomo burną. Tai irgi ponios Citatos nuopelnas. Manau, kad kitoje aplinkoje, kitose sąlygose to neįmanoma padaryti, bet.. kuomet esi “Dženėje”, gyveni jos erdvėse, tai įmanoma net per savo bambą peršokti. Kitaip kaip paaiškinti tokius dalykus?  Na, kaip?
      - Gajus, esi, Vidini, oi gajus. Gajesnis, negu maniau. O aš jau pavargau.
      - Palauk! Pakviesiu ponią Citatą.
      - Tikrai?
      - Išnirkime iš savęs, eikime į žmones…
      -Eik,- pasakiau abejingai, bet tuoj  pat:- O žinai , kokį svečią turėjau? Balsą! Pasirodo, mudu pažįstami dar iš ano amžiaus. Prisimenu, sakei, kad skaitei ar skaitai  „Teisybės bijosi visi.“ Gal atsimeni, ar ten kas  nors yra parašyta apie  Balsą.
     - Tai vienas geriausiu puslapių, kur gal net visos „i“ su taškais.
     - Tikrai? – nudžiugau, o po minutės kitos, žiūrėdamas į apgeltusi popierių, klampinau akis į jame užrašyta tekstą.