kol naktys miražus narkozėmis užglaisto
sulietais potėpiais išsako tylą
dažais audrų smėlėtų apkabina
ir taško ant širdies daug krištolinio žvyro
akimirkom sustojusiom nuskendusiuos laužuos
saulėtais potvyniais prigirdo laiko tiltus
randuotais žingsniais lūžtančių spalvų
prakalbina pravertą ryto miglą
kol sirpsta ilgesiu nuskaidrintas dangus
dėmėtais atspalviais aptvarsto eskizus
ant kranto akmenim užgrūdintais sudrasko
viską kas buvo ir ko niekada nebus
kol naktys miražus narkozėmis užglaisto