Atėjau kur nebuvau - radau žmogų dabar tylintį. Jo svetimas vardas pasibeldęs į mintis įsipainiojo tarp nelemtų daugtaškių ir kibių klaustukų. Norėjau prisiminti iš kur jis atėjo ir kas jį nešiojo. Klausimai atsakymuose apsistojo nebyliai aklų spėlionių stotelėse ir visose labai skirtingose...

Kareivos iš glūdumos žvangino kardais, įrėmę skydus oran. Ten dvylika nežinomųjų keikėsi devyniomis kalbomis. Gal taip padėjo jiems likti nepastebėtiems, nes švarus žodis seniai ištirpo tarp kalbančių, juk duoną valgė pikti, vyną gėrė dar aršesni. Jie nežinomojo vardo nemokėjo aiškiai paminėti. Gerų ketinimų neturėjo.

Ir vėl tie keisti vardai kaip iš klaidingų pasakų pasibeldę, bet liko įskilę ir dulkėti kaip artefaktai, seniai pageltę, apvynioti dievų užkeikimais, kurie paklydo. Pasimetė ir prisiminimai, kurių nesutikau ir nelaukiau nes jie ne mano, nors ir pro dulkių kaukę sėkmingai sujuda - patraukia žvilgsnį, sudomino.

Pavargo akys. Idilijoj mirguliavo tik bereikšmiai hieroglifai. Mintys dar vis slinko paskui įsikeiksnojusių armiją, artėjančią prie beviltiškų kuorų už kurių - pasmerktieji likti nežinomybėje, nors tokios savo ateities dar nenujaučia. Tuo tarpu jau temo, išryškėjo laužai. Nepažįstami balsai minėjo vardus. Ir jie, ko gero, buvo ištarti paskutinį sykį. Viską užgožė legendos. Kova tą labai seną rytą baigėsi. Vieni išliko, kiti išėjo drauge su savo vardais...

Tų sienų savininkai seniai užgeso. Įsikerojo prieblanda... Griuvėsiuose vaikščiojo mano mintijimai pasiklydę kaip ir mirę dievai. Radau mirusius priešus, kadaise sudėjusius ginklus. Tik triumfo reginys išniro kaip nuotrauka ryškaluose - be galo seną mitą su keistu vardu užsikirsdamas skaitė mokinys, kuriam ramybės nedavė telefonas.