Laukuose, tarp apleistų brūzgynų,
mažoje trobelėje ugnelė kūrenos.
Basakojės pamišusios po sniegą braidė,
meilė mano ir mano vaikystė.

Žaižaruodama degė ir blaškės ugnis,
virto dūmai juodais ratilais,
o brūzgynuose po baltą sniegą
basakojė meilė mynė gaidas.

Danguje klykė vanagas ją išgirdęs,
skraidė varnos ir kaukė vilkai.
Ugnelė ruseno ir geso,
kaip kadaise pamiršti meilės laiškai...

Basomis vaikšto meilė po sniegą,
klykia varnos ir juokias vilkai.
Tik ugnelė užgesus –
net dūmo neregėti, visai jau užšalę langai...

Basomis per sniegynus ir gruodą
basakojė meilė sugrįžo ten, kur laimė,
kur girdisi „Kupriuko“ daina vienintelė –
nepamiršta ir nedainuota – deja.

Saulė rytą anksti patekėjo,
speige „Kupriuko“ smuikas apšerkšnijo,
Su baltu baltu ryšeliu jisai keliavo ten,
kur pamesti meilės laiškai.

Vėl  ugnelė spragsėjo, mirgėjo, dejavo,
basakojė stovėjo vaikystė šalia.
Ir įėjo jis jaunas, gražus, nuostabus,
su sušalusiu  smuikeliu ant pečių...

Apkabino vaikystę – nušluostė ašarą sūrią,
ledo lašeliai pavirto aistra karšta,
Laukuose suskambėjo –
pamirštos meilės skambi daina...

Dūmais kilo jos aidas skambus –
nes ją griežė „Kupriukas“ smagus...
Šalia,  stovėjo deja –
basakojė liūdna mano svaja...

Ant tako gulėjo knyga – pamiršta, atversta,
kur rašyta seniai  meilės malda.
Degė žvakė ir žvaigždės mirgėjo,
tik jis jau šito neregėjo...

Keliavo jis laukais,  smuikas skambėjo,
širdis liūdna virpėjo.
Ką jautė ji tada, „Kupriukas“ negirdėjo,
blaškės malda  ant kelio pamesta...

Krito snaigės ir žvaigždės mirgėjo,  
siautė laukuose meilės  pūga.
O ant pamiršto tako liko  malda,
apdengta balta sniego danga...