Jos medis užaugo, Jam pavasariais žydi –
Jį kiekvienas kaip draugą žvilgsnio šuorais palydi.
Toj laukų platumoj prie pilkos kelio juostos
Vėjai ašarą skausmo nuo veidų mums vis šluosto.

*   *   *
Tyliai verkia dangus širdimi palytėtas,
Bėga vasaros čia, prie mergautinės klėties.
Aušta rytas skaidrus su saulėtekio toliais,
Sklaidos dulkių pūga po nevaldomo šuolio.
Pjauna mėnuo lankoj jau šienaujamą žolę,
Moja maumedis jam iš negrįžtamų tolių.
Šalia kelio žmogus raudomis išsilieja –
Juodos dienos žalioj netekimų alėjoj.
Ir galva nekalta – lūžęs angelo sparnas,
Ir tyla didelė, tartum skrendantis varnas.
Ir pagalbos nėra, šiltos rankos bejėgės –
Sukas baisiai sunki juodo spindulio sriegė.
Ir žolė, ir laukai – laukia laukia sustingę –
Veidas jaunas mirties patalėly užminga...
Ak, pasauli brangus, koks beprasmis buvimas,
Kai susminga giliai kryžiui atneštos vinys.
Tirpsta žvakė dienų, traukias laikas į naktį,
Aš kasmet ateinu savo skausmo uždegti.

*   *   *
Ir liepsnoja laukuos šalia didelio kelio
Medžio žalio šviesa kaip klajūnė liepsnelė.