tu tik neklausk manęs, ko pirštai šitaip virpa.
krantai ko smėlio džiūsta prie kelkraščių audrų.
tau atsakyt juk negaliu, nors vyšnios saulėm sirpsta.
kol iš sapnų ištrinti tavęs nepajėgiu.

tu tik neliesk manęs, lava kol teka kūnu.
ji virpuliais keliauja bedugnėm link krūtinės.
tavo artumas ilgesį saulėlydžiuos pražudo.
ir sugrąžina į tikrovę tik skersvėjai laukiniai.

tik nepamiršk, kad moku šnekėti tik tyla.
tarp debesų paklydus, širdies seku kalba.
ir jei užrištum man akis, jei sudaužytum širdį –
aš jau išmokau susapnuot, ką trokštu prisiminti.