Dangaus siųstoji

Dangaus siųstoji

     Tomo erdvėje laikas turbūt irgi tiksėjo iš laikrodžių ar kitaip, bet nejautėme, kad jis yra. Širdys salo nuo atsiradusių pajautų ir neatrodė, kad kam iš mūsų rūpėjo atsiminti Tomo scenarijų ir pamatyti pagal jį sukurtą vaidinimą. Jautėme, kad atėję čia turime daugiau negu tikėjomės, užgriuvę netikėtumai įsuko verpetu į tokią būties atkarpėlę, iš kur nebuvo įmanoma ištrūkti. Taip bent atrodė, bet vėliau paaiškėjo, kad Tomo scenarijus nebuvo užmirštas. Įdomu tik, kad tuo pasirūpino ne Tomas, o ponia Citata.
      - Ponai, - suplojo rankomis ji, - miela  mums čia šitaip pabūti, bet nereikėtų užsibūti. Neužsimirškime, kad atėjome pakviesti Tomo. Ateiti nebuvo sunku, o pakviesti ateiti - ne taip paprasta. Tą neblogai žinau, todėl ir prašau atsiminti.
     - O taip!- atsiliepė ponas Ypata.- Tikiuosi, Tomai, kad nesupyksite, jog atsirado priverstinės korekcijos. Atsiprašau, kad neįspėjau, tačiau irgi norėjosi nudžiuginti netikėtumais. Manau, kad jie labai derės prie  tavo scenarijaus.
     - Duok, Dieve, kad taip būtų, - vėl pasigirdo jos balsas ir dabar jau neabejodamas sakau, kad pirmasis iš ekipažo žmonių ponios Citatos vertę karietos gyvenime pajuto Tomas. Ir vaidinimo idėja Tomo erdvėje atsirado ne be jos paramos. Ji konkrečiai pademonstravo, kad atsiminimai apie radijo karietos keliones yra labiau reikalingi, negu  galėjome įtarti. Tuomet, Tomui dar nesusivokiant, žiūrėjo jam į akis ir citavo iš jau užmiršto karietos vežėjo Prano dienoraščio:
    
     “Tomas nežinojo, kaip neramu mano sieloje. Abejojau, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris sutiks ir pasakys: važiuojam, vežėjau. Buvo - nebuvo, rasim - nerasim, vis tiek važiuojam!
     Jau daug nuomonių buvau girdėjęs apie karietą ir mano ketinimus. Jos nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau, kad ateis ta diena, kad ji privalo ateiti. Juk mato Dievas, kad  karieta važiuoja ieškoti žmogau širdies. O važiavimas jos, nepaisant kaip ką bekalbėtų ateities istorikai, prasidėjo anksčiau ir būtent galvoje, mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui - ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol karieta iš galvos neišvažiuos į gyvenimą. Bet va koks nuotykis… Tikėk, abejok, ką nori daryk ar nieko nedaryk, o yra kaip yra: šiandieną susitikau su kunigu Aleksandru Burba.”
  
     - Iš kur tai?- nemokėjo nei klausti, nei stebėtis Tomas, išgirdęs dienoraščio įrašą iš ponios Citatos lūpų.
  - Ot, ir noriu tavęs paklausti: kaip manai? Iš kur? Jeigu tau tie dalykai įdomūs, atsimink, kad yra ponia Citata. Gal daugiau tavo akims bobulė, negu mergina, bet ji moteriškė ir perspjauti per ją net ir aktoriui nepavyks.
  - Kodėl taip kalbi? Perspjauti... Ar žinai, kad nesi nei bobulė, nei mergina, o aukščiausios prabos aukso gabalas. Nemažas. Pagal tavo, moteriške, apimtį. Be dienoraščio skaitei prieš dvidešimt metų rašytą dienoraštį, kurio jau gal seniai nėra. O Viešpatie! Dabar jau ir aš tikiu, kad į šitą karietą tik tavo valia žmonės renkami ir siunčiami. Tu ne ponia Citata. Tu net ne aukso gabalas, tu - Dangaus siųstoji.
  - Gal dar? Iš to paties  dienoraščio…
  - Palauk, Dangaus siųstoji. Patikėk, kad jaučiu  tave, paėmusią mane už rankos ir  vedžiojančią po dangų. Neleisiu tau nusileisti į žemę, kol… O! velnias, aš turbūt kraustausi iš proto. Bet tai todėl, kad reikia žmogui pavaikščioti po dangų. Pasirodo ne taip sudėtinga - reikėjo tave išgirsti ir pamatyti tokią ir, prašau - jau danguje.  
   - O laiko pamatyti lyg ir buvo...
   - Taip, laiko buvo, bet nebuvo tavęs tokios, kokia dabar esi. Atleisk. Atsiminiau  tėvo dainą. Nori? Ją tau padainuosiu.
   - Ne, Tomai. Tėvo dainos man nedainuok. Norėčiau, kad padainuotumei savo..
   - Bet tai nuostabi daina,- pasakė Tomas ir:
            Oi, kur aš gėriau uliavojau
            Sau jaunų mergelį pasdabojau.                    

-Ne, ne, Tomai, - pasipriešino  ponia Citata.- Aš žinau, kad  tau rūpi kuo gražiau  atsisveikinti su iš mūsų karietos išeinančiais jos vežėju ir Vidiniu. O jeigu, kaip sakai, jau atėjome pasivaikščioti po dangų, tai kodėl mums neužsukti pas kunigą Aleksandrą Burbą. Tikiuosi, kad prisimeni?
Ir dar kaip prisimenu! - patikino ponią Citatą Tomas ir padeklamavo Vidinio „O žodi“:

Meldžiaus visur, ieškodamas tiesos
Tačiau, deja,
Net ir savy jos neradau.
Ir vienąkart- prisimenu-
Siela prisiglaudžiau prie žodžio
Ir paprašiau:        
O Žodi! būki mums šventovė,
Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš.
Manau, kad nereiktų akmenų
Širdim kilnoti,
Dangaus ieškoti
Deginat bažnyčiose žvakes..
O Žodi!
Būki mums šventovė,
Kurios altoriuje - kiekvieno mūsų Aš
              
    Tai va, tuomet ir tokiomis aplinkybėmis buvo pradėtas kurti vadinamasis Tomo Vaisietos scenarijus. Apie tai sužinojau jau po vaidinimo. Ir net ne tuoj pat. Bet dabar,  matyt,  pats laikas sugrįžti  ten, kur tas vaidinimas prasideda.
Pelėda