1.
Tėviškėj – ramunių baltuma.
Sudygę žaliuoja javai.
Prie gimto berželio papartis žydi,
Laukuos skamba lakštutės daina.

Ošia, nerimsta laukai nešienauti,
Lankose žaliuoja rausvi dobilai.
Per gimtąją žalią palaukę
Skreda, smuikuoja žiogai.

Prie gimtojo tėviškės beržo
Žiogeliai smuikuoja senąsias dainas.
Dainą žiogelio lakštutės kartoja,
Tik ar širdelė mano supras?

Skrenda padange nauja sutartinė.
Žiogas smuikuoja – širdelėj ramu...
Tyliąją svają tartum giesmę
Neša lakštutė ant savo sparnų.
                  
Prie baltmarškinio gimtinės beržo
Paparčio surasti aš negaliu...
Eisu palauke, kur veda giesmelė,
Kur žydi vienintelė mano gėlė...

2.
Aš eisiu pas Tave, kai aukso lapais
takas pasipuoš, kai skambės giesmė
virš mėlyno begalinio dangaus.
Rudens taku bėgsiu pamažu.

Po kojomis mirgės auksiniai lapai,
Pakelėse svyruokliai tik žibės.
Pakelėje raudonos uogos kvies
prie šermukšnėlio prisiglaust.

Eisiu pas Tave tyli, šalta,
O širdyje daina – Tu neišgirsi, ne...
Eisiu pamažu pirmyn, pirmyn.
O čia riba – kuždės nusvirusi šaka...

3.
Eisiu... per sušalusį klonį
Siauru takeliu į vienatvės erdves.
Niekam nieko daugiau nesakysiu,
Tyli ir rami mintyse paskraidysiu.

Eisiu... Snaigės taką sidabru užklos.
Ten įminsiu pėdą gyvenimo dienos.
Kas suras ją vienišą, mažą
Sušalusią tuščiuos laukuos?

Eisiu... Širdyje malda
Išsiverš į erdvę ilgesio rauda.
Žydros ir raudonos akys žiburiuos,
Sidabriniam šokiui jos vilios vilios.

Eisiu... Nieko nesakysiu.
Sidabrinės snaigės išbučiuos
Širdį – šaltą, mažą ir bejausmę.
Kaip sidabro pūką bučkį dovanos.