Grįžau namo kartu su jom. Visą kelią jos man kvaršino galvą. Bjaurybės. Skauda, maudžia.. Lauk. O jos net nesiruošė manęs palikti. Kai grįžau namo ir nusiaviau batus susidūriau su jomis akis į akį. Tokios išsipūtusios, galėčiau teigti, kad net karališkos pūslės puošė mano kojas. Oh.. na ir drauges susiradau, o priliest neįmanoma, lyg iš tolo jausdamos mano pirštus jos skaudėjo ir tvinksėjo. Na ir prisivaiščiojau... O batai tupėjo kampe ir apsimetė nieko nežiną. Visada vyriškoji giminė pridaro kiaulysčių, o paskui lyg niekur nieko vaidina amnezistus kažkokius... Tos dvi sužiūro viena į kitą ir ta didesnioji smarkei susiraukusi tik pokšt ir pratrūko, ojojojoj... raudonas takelis bėgtelejo per kulną ir atėjo dėdė skausmas (atvirai, jo niekada nemėgau) įsikando man į kulną ir jei nori cypk kaip žiurkė šluota ginama. Apsirišau kojytes bintu, apsikabinau abi, prisiglaudžiau ir sušnabždėjau - daugiau niekada nepasitikėkite jokiais batais, o tai vėl kokių šliundrų pūslių pritrins...