Man niekada neteko būti kokio nors teatro užkulisy ir matyti, kaip atrodo jo aktoriai, geriau ar blogiau atlikę scenoje vaidmenis. Tomo erdvėje užkulisių nebuvo - vaizdas atviras ir vaidinant ir po vaidinimų. Nesunkiai suvokiau, kaip Tomui sunku būti karietoje, kurioje su Pranu važiavo į praeitį kaip prieš dvidešimt metų, bet nemokėjau suprasti, kaip jis sugeba atkurti žodžiuose tai, kas juose tuomet buvo. Mačiau kaip prakaitas, prasiveržęs dulkstančio lietaus lašeliais, pradėjo stambėti, augti, o paskui, kaktos ir nosies odai neišlaikius svorio, slydo žemyn ir kapsėjo į vešliai užaugusią barzdą.
- Tpruuu! Tpruuu, Igaga! - imdamas už rankų vežėją stabdė karietą Tomas. - Pavargau. Taip labai pavargau, kad neprisimenu, ar kada taip buvę. Tpruuu!..
- Na jau!- regis, nenorėjo patikėti Pranas.
- Negaliu, vežėjau. Tiesiog pats nesuvokiu, kodėl taip.
  Ir tuomet pašonėje pajutau Ypatos niuksą:
- Sėsk! Jaunesnis nebūsi, bet manau, kad atmintis praskaidrės.
   Pakėliau akis.
- Sėsk! Sėsk! Į karietą sėsk! - pasakė. - Bent vienai scenai. Kad vėliau nesupyktumei ir nepriekaištautum: Tomas važiavo, o manęs neleido. Na, o paskui… Dievas žino, kaip paskui, bet šios progos nepraleisk.
Net nepajaučiau, kaip atsiradau vietoje Prano, kurį pasąmonėje pardėjau vadinti jaunesniuoju. Perėmiau botagą, vadžias. Tomas irgi pasijuto laisvesnis. Ir girdžiu jį kaip tuomet:

TOMAS. Vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip ją supranti? Ko joje ieškosi?
AŠ. Ieškosime širdies, Tomai. Tik nesijuok. Nesakyki, kad išprotėjau.
TOMAS. Nesijuokiu. Žinau, kad tai ne pirmas bandymas. Juo labiau dabar nesijuokiu, kai knygų lentynoje atsirado Herbačiausko knygelė.
AŠ. Kalbi apie jo “Erškėčių vainiką.”
TOMAS. Turbūt. Gerai neprisimenu. Kaip, beje, ir jo vardo. Ten jis sako: Tautos Širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir.. ir svajoju, svajoju apie Tautos Širdį.
AŠ. Perdaug norėjo. Visos tautos širdies!
TOMAS: Buvo literatas. Ir pats apie save: taip, aš biskį literatas, biski “pisorius”, biski net ir teisėjas. Tuomet, kai kalbėjo tuos prisipažinimo žodžius, dar jaunas- trisdešimt dvejų metų. O po to gyveno dar trisdešimt šešerius. Bet kartoju: jis ieškojo Tautos Širdies ir abu šiuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis.
AŠ. Nuostabu. Arba galvoj nesveika.
TOMAS. Kaip ten, jo galvoj,pabandyk, vežėjau, suprasti iš kito jo prisipažinimo:

“Visi tyčiojasi iš manęs, visi man piktžodžiauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok širdies neatsižadėjo. Kad nors greičiau pasikartų, nustiptų. Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Tfu!  Baugu į jį žiūrėti - drugys ima krėsti. Tfu! Tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja“.

AŠ. Ar tai reiškia, kad ir radijo karietai  pranašauji  tiek daug „tfu, tfu“?
TOMAS. Geriau nusiteikti niauriau. O jeigu būtų geriau, tuomet- valio!  Bet gal tos Tautos Širdies net nėra.
AŠ. “Gal” ne tas žodis. Tačiau džiaugiuosi, kad esate šalia manęs. Juk dėl tokių žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti. O jūs va- į karietą šalia vežėjo.
TOMAS. Nemažai tų scenų Lietuvoje jau ir sugriauta. O į tavo karietą tik todėl, kad…  Bet palauk. Štai kokia mintis į galvą šovė. Tas Herbačiauskas, tas  „biski pisorius”, ieškodamas Tautos Širdies, regis, surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjau, gyvenimo. Tik suvok, kaip šauniai šiandien tinka jo žodžiai:

     „Šiandien reikia būti taip vadinamu “visžmogiu”, tai yra tokia Ypata, kuri būtinai privalo apie viska rašyti ir kalbėti, nors to viso ir nežinotų taip kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandien, kalvis, padėkim, privalo  būti ne vien tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis - ne vien tik išpažintoju, bet ir visokių mokslų, visokio meno, nors ir  nepripažintu  “daktarėliu“.

Aš. Vardo ar vardų neatsimeni, o tekstus kremti kaip voverė riešutus. Bet ar tai atsakymas, kodėl sėdai į karietą?
TOMAS. Ir vardą atsiminiau. Net du. Juozapas Albinas Herbačiauskas. Tai negi reikia klausti, kodėl sėdau į karietą?

Mieli peizažai  ištrypti,
Išvaikščioti, išgulinėti…
Nėra ramybės jiems,
Ir, regisi, nebus -
Vos palieti atmintimi,
Ir pradeda skaudėti.
Ir- ech!,- deja,
Jiems taip labai ne skauda be manęs,
Kaip skauda man be jų.

     -Nereikia, Vidini. Bent dabar palik mane ramybėje, - šūktelėjau sieloje, išgirdęs savyje jo poeziją, ir kinkinys sustojo.
   -Na, ir kaip?- pasiteiravo priėjęs karietos šeimininkas, padėdamas nulipti nuo pasostės.
- Ateik, Pranai, į mūsų su Vidiniu Pasostės erdvę. Ten galėsi perskaityti, ką ”Kalbavilnyje” rašo apie tave. Įsivaizduok, rašo apie tave.
- Argi nuostabu? Negi “Kalba Vilnius” galėtų rašyti apie tave?