Ar prisimeni vakarą ilgą,
Kai dalinomės tylą perpus,
Tarsi žemuoges vėrėm ant smilgos
Tuos širdy prinokintus žodžius.

Tas mintis, kur sakyt neišdrįsom,
Dėjom užantin, slėpėm giliai,
IŠSISKYRĖM, bet sielose likom
Tokie patys nedrąsūs bailiai.

Iki šiol pripažint sau negalim,
Kad to vakaro laukėm seniai.
Jam atėjus tylėjom lig valiai,
Taip besėdint pragydo gaidžiai.

Kartais žodžiais ne viską pasakom,
Kartais tylint suprantam geriau,
Užsimerkę daugiau ką pamatom,
Neišgirdę, sužinom daugiau.