Vaikystės beržai

Niekas tokio grožio nemato. Matau tik aš. Arba kažkas, kas įsikniaubęs į mano krūtinę, dūsuoja atgailomis.
Niekada nebuvau mama. Ir tėčiu nebuvau. O kaip norėjau, kaip norėjau!.. Ir štai jis, priklaupęs ties mano kojomis, laisto jas ašaromis ir kužda – niekas kitas, tik tu...

Tai buvo seniai. Seniai seniai, tik keli iš mūsų dar tai prisimena. Saulėtas sekmadienio rytas. Žiema. Aš stovėjau šalia žymiojo paminklo, ir laukiau. Sūnaus. Vyro. Meilužio.
Tada mes bridome į vis dar žalią, apšerkšnijusią upę. Aš, pasikaišiusi savo sijonus ir jis, įsikibęs man į ranką. Bridome bridome, ieškodami undinių. Sustojome. Jis paleido mano ranką, nuplaukė iki kranto ir žiūrėjo. Pro objektyvą, bet vis dar žaliomis akimis.
Vanduo nešė mano mėlyno sijoną į žoles, vėjas kandžiojo gėdos nutviekstus  skruostus, o aš klapsėjau akimis it lėlė.

Mes ėjome sniegu apibarstytu taku, ir po mūsų likdavo šlapios vėžės. Tai mano šleifas.
Jis įsikibo man į ranką. Spaudė ją stipriai stipriai. Lyg norėdamas, kad niekur nepabėgčiau.

Priėję šalčio nubučiuotas medines langines, sustojome. Štai, sėskis ten, sėskis ten ir būk liūdna. Bus puiku, pamatysi. Ir vėl objektyvas. Ir žalios akys. Ir šaltis.
Nudelbiu žvilgsnį žemyn, skaičiuoju purvo lašus ant savo basų kojų ir esu laimingiausias žmogus visame plačiame pasaulyje.

Niekas tokio grožio nemato. Matau tik aš. Įsikniaubusi kažkam į krūtinę, dūsuodama atgailomis.
Neturėjau mamos. Ir tėčio neturėjau. O kaip norėjau, kaip norėjau!.. Ir štai aš, priklaupusi jam prie kojų, laistydama jas ašaromis, kuždu – atleisk, atleisk. Aš nemąsčiau, aš nenorėjau, aš...

Skraidau dieną, ir naktį skraidau, ir mano rankose gėlės. (N. M.)
ryžtinga_veronika