Prano karieta turėjo atributiką. Nebuvo gausi, įmantri, įspūdinga. Jos, kaip Šiliniuose priimta sakyti, turėta "šiek tiek". Galbūt, kad elgėsi įžūlokai ir jau pirmoje kelionėje paskambino šaukiniu, buvo praminta Radijo karieta. Po mano ligų, nesėkmių buvau užmiršęs jį, tą šaukinį. Užtat dabar išgirdus, jis trenkė į patį viršugalvį taip, kad paėmiau Astei į parankę.
     - Bloga?
     - Truputį pailsėsiu. Atsiminiau Audronę Meilutytę. Režisierė. Buvau užmiršęs, kad išvis tokia buvusi. Ot kaip! Užmirštame save, bet artimą – greičiau.
      Persikėlėlė per upę skambino tuo šaukiniu, o Pranas:
      - Dėkui, kad išgirstate. Beje, noriu pranešti, kad didesnių nesutarimų dėl karietos ir jos kelionės nebuvo. "Ponai, jeigu jūs tikite savo karieta, tai prašom - važiuokite!". Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
BALSAS. O ką reiškia "jeigu tikite"?
PRANAS. Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji iki šimtmečio pradžios, o gal net toliau. Ar tikite?
TOMAS. Ten sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.
PRANAS. Arba – antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli. Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
TOMAS. Mieli žmonės, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėte teisybę, kad atvažiavę iš Lietuvos, kurios prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų žmogau akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų! Pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
PRANAS. Ir vis dėlto tokia karieta yra. Važiuojame. Aida, Igaga, aida, mieloji!...

Priėjo Vidinis, atidžiai pažvelgė į veidą ir neskubėdamas:
- Taigi yra pasaulyje dalykų, kai nežinai tikėti jais ar netikėti. Nesijaudink... O kad toks apsilpęs, gal net gerai. Sugrįžta atmintis su mažiausiomis smulkmenomis. Bet man irgi įdomiau žiūrėti į Praną jo karietoje, negu į tave, į Praną mūsų karietoje. Nepyk ir... laikykis. Antikos laikų vienas Ypatos pažįstamas yra pasakęs: "Kas nenori mirti, tas nenorėjo gyventi. Gyvenimas mums duotas su mirties sąlyga, ir prie jos mes einame".
AŠ. Tfu! Radai apie ką! Biesas nematė Ypatos pažįstamo. Klausyk ir žinok, Vidini! Nors Prano karietoje Tomas ne tas, bet žodžiai jo burnoje išlikę. Jie ir dabar, po dvidešimt metų, kaip tuomet.
TOMAS. Beje, tikiuosi, ponai, kad su jumis neblogai pažįstamas ir suprantate, kad ne koks iš pragaro, o paprasčiausiai esu Tomas Vaisieta. Bet vis dėlto, kuomet tokia proga, manau, kad nedainuoti šventvagiška. Nagi, Pranai, vaidinti Tau nereikia, tebūnie taip, kaip tuomet.

Ir Pranas uždainavo. Ir būtent taip, kaip tuomet:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug – ir ne!
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta.

TOMAS. Palauk! palauk, žmogau."Galvoj girgždena karieta"? Hė, hė... Kad ir nemažai gyvenimėlio matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
PRANAS: Na, kam taip? Tai mano, vežėjo, galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, tik karieta.
TOMAS. Niekas kitas? Tik karieta? Radijo? Ha! Ha!... Ką gi, jeigu "girgždena", neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose girgždena.
PRANAS. Dainuokim, Tomai. Dabar svarbiausia dainuoti.

Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Širdis svajonėj pasiilgo
Kelionės - pasakos gražios,
Karietą seną pasikinkė-
Ji ten liūdės ir ten dainuos

     Visi, kurie buvome Tomo erdvėje, prapliupome katutėmis. Beje, prieš tuos beveik 20 metų, sėdėdamas toje pozoje, toje karietoje ir prie to paties vežėjo, Tomas nedainavo; laikėsi nuostatos, kad kol posmai neužrašyti dainos raštu, dalyvaujant garsiam septintukui Do Rė Mi su jų kolegomis, dainuoti negalima. O juo labiau negalima dainuoti, kaip kam šauna galvon.
     - Dainuok, Tomai! Dainuok, Vaisieta!, - kvietė iš minios, bet jis buvo užsispyręs ir teisinosi, esą, ne dainininkas. Dabar jis šitaip nesakė. Dainavom visi, o Tomas, lyg norėdamas aplenkti kitus, net šoktelėjo į priekį, į vedlio poziciją.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane.

- Jau ir tas laikas, kuris tuomet prieš Tomą, irgi praėjo. Pažiūrėk tik, kokią didžiulę barzdą krato karietoje,- atsiduso Vidinis. - Igagai tokį Vaisietą vežioti gerokai sunkiau.