Netikėk ką kužda rudeniniai lapai,
Ką laukuose šnara bundanti žara.
Ar ant margo lauko ką per naktį audžia
Pasislėpus tyliai rudenio migla...

Netikėk, ką suokia margas ryto paukštis,
Ir žvaigždelės mirga vakaro vėsoj.
Tyliai paklausyki savo Tu širdelės,
Ji išsako viską  - ilgesio maldoj.

Netikėk, kad meilė Tau kasdieną šypsos
Ir likimas niekad nebekiš nagų,
Vienas iškeliavęs  į pasaulį margą
Tu surasi viską, kas širdy gražu.

Niekam, niekad nieko Tu nebežadėki
Ilgesį paliki -   mano širdyje.
Aistrą, tartum  saulę- sau gi pasiimki,
Tikrą, šiltą meilę, man palik - deja...

Niekam niekad nieko Tu nebežadėki
Ilgesio giesmelės negiedoki ne.
Pasiimk smuikelį, ilgesio „Kupreli“,
Ir išeikim dviese pievom paklajot...