Paskubomis atėję  į pasaulį,
Suaugę tapome iš karto.
Praleidę vos metus po saule,
Tėvų duris jau baisiai trankėm.

Dienų mes neskaičiavom garsiai,
Savaites mėtėme pavėjui.
Kol buvome jauni, išbarstėm
Tai, ką tėvai galvon sudėjo.

Ūgiu mes buvom dideli, ne protu.
O jis tik su laiku atėjo...
Ir lyg netyčia pastebėjom,
Kad mūs duris kažkas trankyt pradėjo.

Tie pat moralai, kalbos senos,
Gyvenimas ratan suėjo...
Skubėdami gyvent – pasenom,
Tai argi taip skubėt vertėjo?