Devyni devyniuose žodžiuose

I-II

Kodėl darai kartais, ko nenori?
Kodėl verki, jei norėtum juoktis?
Gal neapykanta dar neparklupdė jos ant kojų...
O gal sparnai aukštybių jau seniai pakibo fakelų akorduos?
O gal ir nereikia sakinių, ilgesnių už vienas kitą?
Gal užtenka žodžio? Kad ir girdėto? Kad ir matyto?
Nors tai skambėtų kaip absurdas... Tavo ego neiš pasakytam,
Tvikstelėtų lyg laisvės himnas sielos gelmėje slapstyto,
Jausmo vieversio giesmėj ir Kupidono devintoj strėlėj.
Kodėl devynios jos — nieks nežino. Nebent debesų delegato
Patarnautojas jaunasis, kuriam patinka atsiremti į minkšto
Pūko dengtą skaičių... Gal šeši, gal devyni — jis nesupranta,
Bet širdis už protą daug daugiau pasako. Todėl ir
Protas liepia jai užtilti. Ir kuria savo planą, vis nelemtą
Pasirodyti realybėj, nes kad ir kaip galva mokėtų šaukti,
Niekada nedrįs giedoti. Dar vienas žodis... Jų jau du...
Abu tokie skirtingi. Bet jie tinka vienas su kitu. O kodėl?
Ar sapnai tai pasakytų? Kažin... Sunku kažką ištarti išdavikiškoj
Minčių versmėj. Tyrumas ten nelauktas. Nes pati versmė...
Tik šaukia... Tik šaukia... Ir suprasti nesistengia. Nors jinai
Tik dulkė... To, kas pražuvo jau seniai. Bet pražuvo tik realybėj.
Nepražūva nieks čionai. Meilės valdose. Valios sąjungos didybėj su
Aukšto žvilgsnio pasiekiamom šviesom.