Graži ta liūdesio dalia,
kai iš tamsos pakyla rytas
ir upės neskubia tėkme
išnyksta rūkas lyg senovės mitas.

Kai miškas išdidžiai suoš,
papuošęs lapais vėjo šuorus
ir įvairiom spalvom nuklos
vaikystės išblaškytus tolius,

nubudus saulė pro duris
įėjus atsisės šalia.
Ji akina mane dar vis,
graži ta liūdesio dalia.