Laikas atsiminti (4)

Veikėjai: Vidinis, aš.
              
                                                           Makulatūros atmintis

     Astei išėjus iš Pasostės erdvės, ne iškart pastebėjom ant stalo paliktą seną laikraštį. Ir Vidiniui, ir man buvo miela žinoti, kaip gražiai ūgtelėjo karietos panelė, tačiau artėjančių permainų nuojautoje, dažniau kūrėm planus, kaip reikės gyventi ateityje ir neliko laiko džiaugtis, gėrėtis tuo, kas yra, ar atsiminti, kaip kas buvo. Tik nukaukšėjus greitiems Astės žingsniams ir Vidiniui prisėdus prie stalo, jo akys užkliudė laiko nugeltintą savaitraštį. Kurį laiką, tylėdamas žiūrėjo į apgeltusį laikraščio popierių ir jautė sieloje, kaip kuriasi posmai. Nesiekė šratinuko, nes irgi jautė, kad kūrinėlis nebus įtaigus - nebūtų gaila, jeigu tuoj pat išnyktų iš atminties, neleisdamas atsiminti. Aš stovėjau prie lango, kur ant palangės žydėjo Taurijos padovanoti kardeliai. "Jiems čia gera, -galvojau, - nemenkas laikas praėjo, o jie nemeta žiedelių".
AŠ. Vidini, kas pirmiau - Taurija ar Tauragė?
VIDINIS. Dar viena spręstina problema! Ech, Pranuci, Pranuci!... Sprendimus, kuriuos galima palikti spręsti kitiems, palikim. Mums užtenka savų problemų. Įklimpom. Dievas mums, matyt, dar vis duoda kantrybės. Manėm, pykšt pokšt, ir darbas bus padarytas. Deja, taip neatsitiko. Bet kaip nekalbėtum, o Dievui, mano supratimu, rūpi mūsų darbas. Neleidžia ne tik jo numesti, bet ir paramą siunčia.
AŠ. Turi galvoje Astę?
VIDINIS. Ji ne tik žada mudu surinkti į vienetą, bet net tiki, kad surinkimo darbą galime ir patys atlikti. Kai savimi jau patys netikime, ji dar vis tiki.
AŠ. Ak, štai kodėl tu taip:

          Dairos ir dairos
          Padangė plati,
          Į ką atsiremti -
          Nežino.
          Nežino, kad
          Vyzdžiuose
          TAVO akių
          Įstrigo gimtinė.

          O ten, kur norėtų nuplaukti,
          Jai nelemta plaukti...

          Aprėpusi dieną ar naktį,
          Vis dairos ir dairos
          Padangė plati
          Už mane,
          Už kitus,
          Net už tuos,
          Kuriems nesvarbu,
          Kas buvo - nebuvo,
          Kas bus ar nebus.

          Nieko amžino, sako,
          Ko galima būtų netekti.

VIDINIS. Kliūva. Neišbaigta mintis. Gal irgi norint padėti. Bet, Pranuci, paklausyk, ką tau paskaitysiu iš amžinatilsio  Ar meni „Kalbavilnį“?

Neatsigręžiau. Neatitraukdamas akių žiūrėjau į kardelių žiedelius, o Vidinis atsargiai pakėlė makulatūrinę senieną. Astė savaitraštį paliko atverstą, mėlynu pieštuku storai apibrėžusi tekstą, anot jos, "berniukams perskaityti". Tekstas nedidelis. Vidinis jį perskaitė vienu akių užmetimu, bet pasiliko savitvardoje, pirma leisdamas išsikalbėti eilėraščiui. Dabar irgi nekėlė balso ir atrodė, kad didesnio poveikio jis jam nedaro.

VIDINIS. Ko tyli?
AŠ. Skaityk.
     Palūkuriavo, pažiovavo ir skaitė:
"Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: "Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime".
     Ne, žmogeli. Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą uždainavo."

AŠ. Va kaip! Betgi tai tiesa! Taip ir buvo, Vidini, tikrai taip ir buvo. Kaip dabar atsimenu. Žiema. Sausis. Jo vidurys.
VIDINIS. Čia irgi taip parašyta.
AŠ. Vis tik tu, Dieve, esi. Vis tik žodis pirma. Jis pirma net tuomet, kai reikia atsiminti. Klausyk, Vidini, ir atsimink.
VIDINIS. Skambina. Pakelk ragelį.
AŠ. Klausu. Taip, taip. Mes tuoj pat.
     Truputį palaikiau jau nutilusį telefono ragelį. Paprastai karietos erdvės susisiekdavo balsiasiunta. Tai, sakyčiau, garsiakalbio atmaina, bet patogesnė. Reikėjo turėti Radijo karietos ekipažo nario statusą, ištarti - kad ir mintyse - erdvės pavadinimą ir ryšys pradėdavo veikti. Ši ryšio priemonė negriozdė Erdvės daiktais ir talpinosi nežinia kur arba tiksliau - visur.

VIDINIS. Astė?
AŠ. Ė, kaip ne laiku. Visi jau ten, Tomo erdvėje susiėję. Prašo paskubėti.
VIDINIS. Paimt „ Kalbavilnį“?
AŠ. Ne, ne. Tegu būna. Jau buvau užmiršęs, kad dažniau būtent taip ir vadinome - "Kalbavilnis". Ė, kaip ne laiku, bet...