Vėl vidurnaktis. Šis iš lapkričio pirmosios į antrąją.
    Žiūriu į Naujininkų nakties tamsą ir atrodo, kad nieko nevyksta - ta pati iki vidurnakčio buvusi tamsa, nykus, truputį nervingas, gūdokas įmingančio miesto murmesys. Kalendoriaus lapeliuose įrašai – Vėlinės, Ilgės arba tiesiog Mirusiųjų atminimo diena. Būtent paminėjimas mirusiųjų privertė suklusti - kaip gi čia taip? Reiškia, Visi Šventieji savo pozicijų ir šiandien neužleidžia, nes kaip bemanytume,  būtent mirtis yra galiausia priežastis, suteikusi jiems galimybę tapti Šventaisiais. Sakau, nepaisant  jų nuopelnų Dievui žemėje, o be mirties neturėtume Šventųjų.
Bet , et, apie ką čia dabar?
Cit, Pranuci- Pelėda, kitaip bus negerai. Bandysiu sielą prisiglausti prie...

                                   Retai kuris daugiau
                                   Kaip šimtą metų
                                   Sukrovę atminty,
                                   Akim užspaustomis
                                    Pasakom:
                                   - Sudie visiems,
                                    Kas liekate gyvi.
                                    Mes atsiduodam žemei
                                    Arba ugniai
                                    Net kibirkštėlės
                                    Neturėdami vilties,
                                    Kad šį pasaulį
                                    Aplankys stebuklai
                                    Ir žmogui mirti nereikės.
                                    Oi, daug tiesų
                                    Po mūsų galvas vaikšto,
                                    Kurias dar reikia įtikėti,
                                    Bet ši tiesa  
                                    Žila kaip amžiai,
                                    Kaip mano rankų
                                    Du delnai rievėti

     Atgniaužiu rankų pirštus, ištiesinu delnus, norėdamas pamatyti, kaip atrodo jų rievės  ir... o Viešpatie! Pasirodo, kad anas Leokadijos raštas, kurio pasigedau vakar, t. yra Visų Šventųjų dieną, saugiai laikomas saujoje. O kiek nerimo, kiek erzelio būta! Bet vis dėlto miela atrasti ko net nepametęs. Ir skaičiau jį vėl taip mielai, kaip vakar. Gal prisimenate?
   „Pranuci, palikdamas peilį ant stalo,- rašo Leokadija,-  tu ne man, o tik sau kenki! Man gaila, kad to nesuvoki. Juk vaikštai su negalia širdim. Ir pats save vadini ligoniu. Tai pasekmė...
SUSIMĄSTYK!“
     - Ačiū, Leokadija, - pusbalsiu pasakiau, vėl gniauždamas jos raštą saujoje.- Aš lyg praregiu,  lyg pradedu mokėti SUSIMĄSTYTI, kodėl tu taip. Argi toli tas laikas, kai atlikdami mirusiųjų pagerbimo kapinėse apeigas, atnešdavome vėlėms maisto, sukurdavome ugnį, o sugrįžę į namus, jau ir patys su jomis vaišindavomės, tik peilių  –neduok Dieve! - peilių negalima buvo vartoti ir reikėdavo valgyti visiems tylint.
     Tyliu sieloje, širdyje. Bet kai taip tyli, tai ir tyla kalba.
     - O ne! Tai ne tyla. Tai aš.
     - Gražina?
     - Šiandien liūdna. Negaliu aplankyti man artimų Anapilin išėjusių žmonių. Susimąstymas kažkoks, - kalba moteris girdėtu man balsu. Atrodo, net atsimenu, kad tas balsas prieš ilgą laiką pasakojo apie... Negi?
    - Labai įtikėtina, kad angelai atsiranda iš žmogaus sielos. Net mirę artimi žmonės lyg angelai lydi mano kelyje. Kai būna sunku, kreipiuosi į juos, tikėdama, kad kažkas yra daugiau, kad mums ČIA tik susivokti reikia, jog neprabėgtume pro šalį. Reikia sustoti, pasikalbėti, net jei ir nematai savo pašnekovų. Tikiu, kad yra žmonių, kuriems labai svarbu sušildyti kitą žmogų. Ir aš stengiuosi - jei tik galiu –gyventi taip, kad būtų gera kitam.
  - Sakykite, liūdnoji moterie, ar turite senelį?-netikėtai paklausiau ir skaudžiai pajutau, kai viršum mūsų kalbėjimo pakibo tyla. Truputį guodžiausi tuo, kad vis tik Vėlinės, kad mūsų ir Anapilio gyventojų susitikimai būtini, reikalingi, kad net specialią paieškos tarnybą neprošal turėti, jog galėtume vieni kitus surasti. Kiek daug nežinomybės Sibiro taigoje, kiek daug tautiečių atgulę amžinam poilsiui ir Rytuose, ir  Vakaruose. Net Laptevų jūroje... O ir savame krašte, oi kiek daug nežinomų kauburėlių, kurie per laiką sulygo su žeme.
     Skaudžioje tyloje, regis, it dvasia skrajoju po pasaulį ir visur reikia uždegti daug daug žvakelių. Bet pagaliau vėl išgirstu liūdną moters balsą:
   - Senelis mane ir auklėjo. Daug gerų, įdomių žmonių teko ir tenka sutikti, bet toookio gero ir įdomaus Žmogaus, kaip senelis, manau, kad nesutiksiu. O kai atsimenu skaudulius, tai atsimenu ir Kryžių kalną. Buvau pradėjusi abejoti vos ne viskuo ir praradusi dvasinę pusiausvyrą,- kalbėjo neskubėdama, o netikėtai vėl sugrįžusį į pradžią, beveik kartojo: - Šiandien liūdna. Negaliu aplankyti man artimų išėjusių žmonių.
- Gražina, dar atvažiuosi. Aplankysi.  Jauna, graži, miela...  O aš- kažin? Šiemet pirmi metai, kai, nenuvažiuosiu prie  tėvo ir motinos kapų Šklėriuose, prie brolio kapo Druskininkuose, prie uošvių kapų Subartonyse. Pirmi metai... Bet jie it auganti, kylanti siena ir persikarti  per ją kiekvieną dieną darysis vis sunkiau.
- Vadini mane Gražinos vardu?
- Na, taip. Negu klystu? Kai būsiu Žalioje Žolėje pavadinsiu Radaa, - pasakiau ir labai panūdo surasti sieloje dar kelias poezijos eilutes ir jas priglausti prie ankstesnių. Surasti lyg ir suradau, tačiau priglausti kažkodėl atrodo nebūtų sąžininga. Ir todėl jas  palieku taip, kaip jos čia parašytos:
                            
                          Štai delnas Jo.
                          Štai mano delnas.
                          Jais susikibę mirę ir gyvi.  
                          Ir meldžias Dievas,
                          Meldžiasi pasaulis,
                          Gyvybę saugodami mirtimi...