Dar prieš sušurmuliuojant Visiems Šventiems, popierių šūsnyje suradau laiko nugeltintą lapelį su parašu:
     „Pranuci, kasdieną palikdamas peilį ant stalo tu ne man, o tik sau kenki! Man gaila, kad tu to nesuvoki. Juk tu vaikštai su negalia širdim. Ir pats save vadini ligoniu. Tai pasekmė...
SUSIMASTYK!“
     Laikau rankose it ligonis kūne geltligę Leokadijos parašytą tekstą ir bandau atsiminti, kada pirmą kartą perskaičiau. Deja, atsiminti nepavyko. Lyg būčiau jo neskaitęs. Vidurnaktį kalendoriai atvertė lapkričio mėnesio laiką ir tuoj pat sujudo gyvastimi Visi Šventi. Dangus priartėjo prie žemės taip žemai, kad nors akyse tamsu, bet žinai, jog bereikia šoktelėti į viršų su ištiestomis aukštyn rankomis ir būsi pakeltas ten, kur kitais atvejais tik mirtis pakelia. Vilniaus Naujininkai atsikvėpė, truputį ataušo, atvėso lyg panorę blaivesniu protu ir iš arčiau pasižiūrėti į prasidėjusios Visų Šventų dienos apreiškas. Neblogai matėsi, kai pavymui Šventiesiems pakilo žaliapoetai. Cieksas Žalbungis, pralenkęs, kitus tuoj pat į šventę įmetė keturis, sakytum, rožinio karoliukus. Tiesa, neatrodė, kad atėjo iš Žemaitijos; labiau panašu, kad sugrįžo iš Japonijos, nes tie keturi rožinio karoliukai, tai- haiku. Tačiau Visų Šventų dienos  tradiciją išlaikė, nes, anot senolių „ reikalas didelis: reikia  nuvežti  „ant mišių“ ir elgetoms išmaldų - bakaną duonos ir visą avį mėsos.“
   Cieksas Žalbungis „ ant mišių“ atnešė dvasinės duonos.
    Jau girdžiu, kai sugrįžę iš bažnyčios vienas kitas sako: „Ė, ir Pelėda jau ten, ant  šventoriaus su elgetomis sėdi“.  
     Taip, sėdžiu, bet svarbiau žinoti, kokiam reikalui susitelkia ir duodantys, ir imantys  - šitaip užperkamos maldos už „DŪŠIAS ČISČIUJE KENTANČIAS“. Deja, tokiam supratimui nū dienų bažnyčių šventoriai nepaslaugūs. Todėl nešinas Leokadijos raštu ir giedodamas Ciekso Žalbungio

                                     žvakėse kryžiai
                                     į amžiną atilsį
                                     anūkas meldžias

nuėjau pasėdėti  praėjusių laikų bažnyčios šventoriuje. Ir vaizdas kaip mat pasikeitė- tiesiog neužmatai, kiek daug parapijoje dvasių. Ir piktų, ir gerų. Ir ypatingai jų daug pasirodo Visų Šventų dieną. Tai todėl, kad šis laikas išskirtinis - vėlės labiausiai tikisi  gyvųjų pagalbos. Todėl aplik juos renkasi visur ir bet kur - ir ant pečiaus, ir už jo, ir kiekvienoje kertelėje, vienos norėdamos sušilti, kitos atsiminti, trečios pasižiūrėti savo giminėms į akis. Aibė visokių reikalų. O kitos- žiūrėk! -  ateina įspėti žmogaus, kad bent kaip gyventi neapdairu. Ir va girdžiu:
     - Labas, Pranuci- Pelėda. Širdis gieda, o gerklė jau neišrėkia.
     - Apie ką jūs?- nesipratau.
     - Apie gerklę tarp kitko. Bėdų daugiau. Viena didesnių, kad ir atmintis jau nepakelia, - išgirdau atsakymą.
     - Tai labai bloga?- norėjau sužinoti, bet atviro atsakymo neišgirdau. Vis tik pavyko atsiminti Leokadijos laiškelyje didžiosiomis raidėmis parašytą priesaką: SUSIMĄSTYK! Norėjau taip ir padaryti, bet vėl nesėkmingai. Pasirodo, kad įkeliavau į tokį žmogaus gyvenimo laiką, kuomet neįmanoma ir nemoku net susimąstyti.
      Net pats to nepajausdamas vėl užgiedojau Ciekso Žalbungio

                                       nuklykė antys
                                       virš vaikystės vasarų
                                       žiemos pranašai

       - Tu moki japoniškai?, - kažkas iš elgetų pašaukė tiesiog ausin.
       - O ką? Argi sunku?- keliau į viršų nosį
       - Vargšas!- išgirdau kažkieno lyg pažįstamą balsą, bet atsiminti taip pat nesugebėjau Tik supratau, kad giesmininko laikai irgi praėjo. Beliko kone vienintelis darbas- laikyti ištiesta ranką su atrakinta elgetos sauja. Ėgė,  beje, kur dingo Leokadijos  rašytas laiškas. Ir kas ten rašoma?
       - O,  Visi Šventieji, kur Jūs?!