dėliojant saulę iš sekundžių - atsiveria tik tuštuma
neskęstančiais vienatvės gurkšniais vis pildo debesis migla
ir nesibaigianti kelionė po uždraustas gelmes širdies
užmiršt niekaip jausmų bedugnės - neleidžia blyksniais praeities

tu visada šalia, krūtinėj, netgi atodūsiuos tylos
išbraukt tave tik beprotybė baltai galėtų iš maldos
ir kol tarp sienų savo sielos tavim kvėpuoju lyg nuodais
ištrinti pėdsakus ant sniego lietum bandau nuogais rytais

dėliojant lietų iš krisliukų, dangaus bekraščio gabalų
trokštu užmiršt tave užpūsti ugnį, liepsnojančią laužuos jausmų
ir kol pabėgti niekaip neišmokstu ir nežinau naujų kelių
žinau tik vieną - šiam pasauly tave mylėt tik taip galiu

ir kai už lango žvaigždės krenta ir gęsta tyliai akyse
sergu tavim, kariaujant protui - su širdimi, tyliam kare