IV

Viskas prasidėjo, kaip ir dažniausiai be laukiant svečių. Pirmiausia padengiamas stalas, po to paserviruojami indai bei galiausiai sudedami valgiai. Šiltasis patiekalas vis dar laukė virtuvėje, o visokie užkandžiai jau puikavosi ant stalo. Mantas atnešė dubenėlį su ledais ir į jį įstatė alaus butelius.
Netikėtai pasigirdo durų skambutis. Svečiai jau čia. Mantas greitai apsisukęs ant kulnų, nurūko prie durų. Plačiai atlapojęs jas pakvietė į vidų.
- Labas vakaras.
- Labas.
Mantas ir Vidas stovėjo greta, kol pasisveikino Lina su Marija. Švelniai pakštelėjusios vienai kitai į skruostą atsisuko į vyrus. Vidas greitai susizgribęs ko žmona prašanti, išsitraukė vyno butelį.
- Nesugalvojome ką atsinešti. Tikiuosi tiks vynas?
- Puikiai, - Mantas paėmė butelį ir ranka parodė į svetainę. – Eime prie stalo.
Taip vakaras ir prasidėjo. Prabėgo kelios valandos ir Vidas su Mantu jau įsišnekėjo. Kalbėjosi apie viską. Apie politiką, apie sekančios vasaros atostogas, apie Vido darbą, apie Manto sunkią konkurenciją su didžiaisiais automobilių servisais, apie keistąjį sausį, kuris pa kol kas nedavė sniego. Žodžiu kalba liejosi per kraštus. Merginos šnekučiavosi šiek tiek ramiau nei vyrai. Jos kartkartėmis pažvelgdavo į antrąsias puses ir nusijuokdavo. Abu – Vidas ir Mantas – suprato, kad mylimosios apkalba juos, tai pamėgino pamėgdžioti jas, bet greitai jiems atsibodo tai.
Alus skaniai slinko gerkle. Šaltas ir gaivus. Ant stalo stovintys buteliai buvo nusėti rasos lašeliais.
Galiausiai Vidas atsistojo ir pažvelgė į Mantą. Jis net nustebo, kad jam pavyko greitai išsklaidyti alkoholio poveikį ir veidas tapo lyg jo savininkas nebūtų nė gramo išgėręs:
- Aš norėčiau pasikalbėti su tavimi. Rimtai.
- Taip. Žinoma. Juk to iš tiesų ir susirinkome.
- Kur tai galėtume padaryti?
- Eime į mano darbo kambarį.
- Alus, žinoma, keliaus su mumis, o moterys tegu vaišinasi vynu, - Vidas nužvelgė jas ir sužiuro į Liną, kuri nė lašelio per vakarą neišgėrė, bet taip nieko ir nebepasakė.
Galiausiai užlipę į antrąjį aukštą, jie įėjo į kambarį. Mantas atsisėdo į savo oda dengtą sukamąją kėdę, o Vidas sukrito ant fotelio. Ant kelių pasidėjo lagaminėlį su bylomis, nusikaltimo nuotraukomis, įrašytomis apklausos medžiagomis.
Prokuroras greitai atsidaręs alaus butelį kiek jį nugėrė ir prabilo:
- Kaip aš jau minėjau turiu vieną versiją apie šitą žmogžudystę. Nesakysiu, kad ją gvildenau ilgai, bet netikėtai, kaip, sakoma, šovė į galvą.
- Ir?
- Matai, tokių žmogžudysčių, kaip, kad padaryta praeitą naktį, buvo  ir daugiau, - Vidas sužiuro tiesiai į priešais sėdintį pašnekovą. – Lietuvoje buvo tik penkios, bet užsienyje žymiai daugiau ir pastarųjų metų statistika rodo, kad jos daugėja.
- Ir visos vienodos lyg du vandens lašai?
- Ne visai. Principas panašus. Kaip čia tau pasakius? – Vidas pasitaisė geriau. Jam nedažnai reikėjo aiškinti. Jis buvo įpratęs paliepti ir jei kas nors jo nesuprasdavo, tai jau jo kaltė. – Pagrindinis principas toks pat. Nužudytasis visada būna pakariamas. Ir visada ant tiltų. – Po šito žodžio Vidas išvydo Manto reakciją. Jis kiek įsitempė. Greičiausiai vėl prisiminė savo seserį, bet prokuroras negalėjo to teigti.
- O kas skiriasi?
- Aukos pasipriešinimo panaikinimas.
- Kas toks? – Mantas prisilenkė arčiau pašnekovo, lyg tai būtų kokia paslaptis.
- Matai, jei auk yra pagrobta kur nors užmiestyje ar kaimelyje, tai jai yra mažiau šansų prisišaukti pagalvos bei nusikaltėliui lengviau ją laikyti paslėptą.
- Jos yra laikomos kur nors paslėptos? Ar ilgai? – Mantas stengėsi kuo geriau prisiminti ar prieš nužudant jo seserį, kur nors ji buvo iš vykusi.
O Dieve! Mantas dabar aiškiai atsiminė, jog Ieva kaip tik žadėjo nakvoti pas draugę, kuri mokėjo pakelti jos nuotaiką. Ji išėjo pas jos nuo pietų ir tik vielai vakare ji buvo rasta pakarta po tiltu. Mantas gerai prisiminė, kaip mergina, kuri visą vakarą laukė Ievos, teigė, kad ji taip ir nebepasirodė.
Manto rankos pradėjo šiek tiek virpėti. Jis pajuto, kad nori vandens ir kiek pasimuistė kėdėje.
- Ar girdėjai ką pasakojau? – sutriko Vidas.
- Atleisk, bet ne. Kaip tik prisiminiau, kad mano sesuo buvo dingusi apie šešias valandas.
- Aišku, - prokuroras vėl atsigėrė alaus. – Kaip jau sakiau, o tu negirdėjai, mūsų ekspertai negali nustatyti labai tiksliai kiek aukos praleidžia badaudamos, bet dažniausiai aukos prabūna pas žudiką nuo paros iki kelių. Viena išbuvo ilgiausiai. Kai ją numetė nuo tilto, tai jos kūno dalyse jau stipriai plito gangrena. Galūnės atrodė visiškai sumaitotos. Tas atvejis iš šių penkių pakorimų Lietuvoje, žiauriausias.
- Siauba-as, - Manto balsas trūkčiojo. – Bet, Vidai, vis nepasakei kaip suprasti tą pasipriešinimo nuslopinimą?
- Taip. Matai, kaip aš jau minėjau, jei mergina priemiestyje ar kaime, tai jai sunku būtų prisišaukti pagalbos, o pagalvok jei ji mieste? Tokiame kaip Vilnius ar Klaipėda? Ar koks Briuselis? Kaip tada?
- Turėtų būti lengviau, - susimąstė Vido pašnekovas.
- Taigi. Tokios aukos būna nuslopintos. Vienoms užtenka tik užsiūti burnas, - Vidas pamatė Manto veido pasikeitimą. Atrodė, kad jis stengėsi sulaikyti vimdimą.  Prokuroras šiek tiek pasijuto nejaukiai. – Gal man liautis? Pakalbėtume kitą kartą?
- Ne, ne. Atleisk, bet aš tai jau esu girdėjęs. Ir vis negalėjau patikėti, kad tai dedasi iš tikrųjų.
- Ką? – Vidas nesuvokė apie ką jis kalbąs. – Girdėjęs? Kaip? Kada? Hmm... Gal per internetą?
- Ne, - Mantas atsistojo ir nuėjo prie spintos iš kurios išsitraukė knygą. – Tai profesoriaus Jono Artvaino knyga. Jis tyrė eremitus, kurie savo aukas būtent taip kankino. – Mantas padavė ją Vidui. – Perskaityk.
- ... – prokuroras pavartė knygą rankose ir pažvelgė griežtu, gal kiek sutrikusiu žvilgsniu į Mantą ir prabilo. -  Ere... Ką tokius?
- Eremitus. Na, žmones, kurie, galime sakyti, save laiko lyg šamanais ar ekstrasensais. – Mantas atsisėdo atgal į kėdę ir giliai įkvėpė.
- Tu nori pasakyti, kad jie kaip sekta?
- Būtent. – Mantas pastebėjo visiškai pasimetusį Vido žvilgsnį. Keturi alaus išgerti buteliai vyrui nesukėlė nė kiek mieguistumo. Atrodė, kad kuo daugiau jis išgeria tuo blaiviau mąsto. – Kažko aš nujaučiu, kad ir tu buvai priėjęs tokią prielaidą. Ar aš teisus?
- Sunkiai ir pats tikiu, kad taip sakau, bet tuteisus. Būtent. Man kilo įtarimai, kad tai gali daryti sekta. – Vidas dar kelis sykius apvertė knygą ir vėl sužiuro į mantą. Jo žvilgsnis vėl tapo kaip prokuroro. Įtarus viskam ir visiems. Itin įžvalgus ir toks gilus, kad Mantas šiek tiek pasijuto nepatogiai. – O tu, kai aš buvau atvažiavęs ryte, teigei, kad tai tas pats žudikas.
- Aš sakiau, jog jaučiu, kad tas pats, bet neturiu įrodymų. Tikiuosi, kad tu padėsi tai išsiaiškinti. Bijau tik tai, kad jei jis yra tas pats, tai tada gali nukentėti tavo pusseserė. – Mantas pasidavė ir kalbėjo ramiai bei atvirai.  
- Nesuprantu kuo čia dėta Lina?! – sušuko Vidas. Jis vos nepakilo nuo kėdės, bet atrodė, kad kažkas stovėjo už jo nugaros ir kai jis jau bandė atsistoti, sugriebė jį už peties ir pasodino.
- Sunku tau paaiškinti. – Mantas visiškai sukrito į kėdę. – Prašau perskaityk knygą ir suprasi. Tada suprasi kaip ta sekta veikia.
- Būtinai. – Vidas linktelėjo, bet vis dar jautėsi supykęs, kad kažkoks vyriškis, kuris gyveno su Lina ir  net neveda jos, sako, kad mylimai pusseserei gresia pavojus. – Grįžęs iškarto sėsiu skaityti. – Jei prieš tai Vidas ir abejingai žiūrėjo į šią mintį, kad tai sekta, dabar jis yra suinteresuotas išsiaiškinti ir jei, Mantas vis dėlto teisus, jis nori apsaugoti savo pusseserę. – Mantai? – Vidas pakėlė akis. – Norėtum pamatyti surinktus duomenis apie visą šią bylą?
- O tu gali man parodyti? Na, žinai, gal tai slapta. Aš nenorėčiau, kad dėl mano smalsumo tu nukentėtum?
- Et, niekis. – Vidas numojo ranka. – Juk tu neišpliurpsi?
- Tikrai ne. Būk ramus.
Vidas atsistojo. Išsitraukė bylą ir padėjo ant stalo. Po to atsisėdo atgal ir sužiuro į Mantą, kuris atvertė bylos viršelį.
- Tai vakarykštė mergina. Ji buvo dingusi nepilnai dvi paras. Ant riešų gerai matėsi užveržtų virvių žymės. Lūpos užsiūtos. Kakta praskelta. – Vidas kiek patylėjo. – Greičiausiai ją taip apsvaigino, kad galėtų pagrobti. Tėvams ar giminėms nepranešė. Keista, bet išpirkos nereikalavo. Atrodė, kad ją pagrobė vienam tikslui – nužudimui.
- Tu teisus. Ją pagrobė su mintimi, kad tikrai nužudys.
- Iš kur?.. – Vidas trenkė kumščiu per kelį. – Knyga?
- Aha. – Mantas vertė toliau.
- Tai kita auka. Prieš merginą. Jis nužudytas prieš du metus. Marijampolėje. Vėl viskas panašiai. Nė žinutės artimiesiems. Jokios išpirkos. Kilpa ant kaklo ir nuo tilto. – Mantas vertė toliau puslapius.
- Trečioji auka. Vyras. Vilnius. Vėl viskas tas pat. – Mantas atvertė dar vieną ir sustingo. Jis nebuvo matęs savo nužudytos sesers nuotraukos jau septynis metus. Paauglė gulėjo ant metalinio stalo. Akys užmerktos. Matėsi mėlyna žymė ant kaklo. Šitos merginos lūpos matėsi sveikos. Ji žuvo miestelyje.
- Užjaučiu, - Vidas atsiduso. – Tikrai užjaučiu. Dirbdamas policijoje aš per daug dažnai matau sielvartaujančius žmones. Žinau, kad tu atsiminsi visą savo gyvenimą tą vakarą, bet patikėk, aš įdėsiu į šią bylą visas jėgas, kad surasčiau žudiką. Ir jei tu vis dėlto būsi teisus, kad tas kuris nužudė tavo seserį ir vakarykštę merginą yra vienas ir tas pats asmuo, tai gal tada pasijusi geriau kai pamatysi, jį uždaromą už grotų.
- Dėkui, - Mantas dar kiek pažiūrėjo. – Vidai?
- Ką?
- Aš noriu padėti ieškoti jo. Jei Lietuvos įstatymai to neleidžia, tai, žinok, kad aš nesėdėsiu sudėjęs rankų. Aš tada, jei tu neleis su tavimi dirbti, tikrai dirbsiu vienas. Aš negaliu tiesiog sėdėti namie ir laukti kol kas nors išaiškės. Aš jau laukiau. Pagalvok aš laukiau septynis metus. Kiekvieną rytą pabudęs žinojau, kad mano sesers žudikas liko laisvėje. Kad jis irgi ryte pabunda ir yra laimingas, nes niekas jo nesugauna. Taigi, maldauju tavęs kaip policininko, kaip draugo, kaip būsimos žmonos pusbrolio pagalbos. – Mantas pasijuto smagiai, kad galėjo ištarti tą brangų žodį. Žmona. Jis pirmą kartą Liną pavadino žmona. Koks jis dabar laimingas. Jis galėtų nuskuosti į apačią, kur moterys šnekučiuojasi ir pribėgęs pabučiuoti savo busimąją žmoną. Mylimąją. Mantas laimingas. Jis turės žmoną.
- Žmoną?
- Taip. Aš šiandien pasipiršau. – Mantas staiga atšoko, kai Vidas pakilo ir pribėgęs draugiškai apkabino.
- Aš ilgai laukiau, kol tu tapsi mūsų šeimos nariu. Šaunuolis! – Vidas smarkiai apkabino Mantą. – Gerai, dėl to ką pasakei, kaip nors susitarsime. Tirsime kartu. – Prokuroras grįžo atgal ant kėdės. – Šaunuolis! Nujaučiu, kad Lina skraido lyg ant sparnų, - Vidas kiek patylėjo. – ar galiu paklausti? Nesupyk, kad kišuosi į jūsų asmeninius reikalus, bet... na, profesinė liga. Smalsumas žinoma.
- Klausk.
- Pastebėjau, kad Lina visą vakarą nė lašelio negėrė. Juk ji po avarijos taip daug vartojo alkoholį, o kas nutiko, kad dabar raukė visą tai?
- Vakar metė. – Mantas žiūrėjo į Vidą su didele šypsena.
- Ir gerai padarė, - tonas buvo toks lyg konstatuotų faktą. – Senei reikėjo. Žinok, atvirai prisipažinsiu, aš bijojau, kad ji nepasuktų savo motinos pėdomis.
- Aš taip pat. – Mantas vertė toliau bylos puslapius.
Mantas atvertė penktąją nuotrauką. Matėsi moters kūnas. Pėdos visiškai pamėlusios. Rankų plaštakos beveik atsiskyrusios. Akis iškritusi iš akiduobės. Ši moteris nebuvo paguldyta ant geležinio stalo skrodimo laboratorijoje. Ji gulėjo ant žemės. Plaukai susivėlė. Prie kūno ir ant kaklo tebebuvo virvė. Stora. Gal penkių centimetrų skersmens. Mantas vis žiūrėjo į ją ir keistai jautėsi. Atrodė, kad jis yra ją matęs. Dar kelias minutes jis spoksojo į nuotrauką ir galiausiai jį pradėjo pykinti. Jis stipriai duso. Vidas išbėgo iš kambario ir nuskuodė laiptais žemyn. Nupasakojęs Linai kas nutiko, Vidas grįžo atgal su stikline vandens. Būsima Manto žmona paaiškino, kad tai po trauminė reakcija. Smegenims reikia vandens, lyg kokio išsigelbėjimo. Lyg skęstančiajam guminis ratas. Kai jis jį gauna, kiek nurimsta.
Vidas grįžo atgal. Mantas gulėjo ant grindų susirietęs. Vienoje rankoje laikė pakartosios moters nuotrauką, o kitoje visiškai tą pačią moterį, bet stovinčia žydinčių vyšnių paunksnyje. Vidas sutriko. Jis greitai priklaupė ir pamėgino pajudinti Mantą, bet tas nesileido.
- Štai vanduo, - Prokuroras padėjo nuryti gurkšnius. Lina viską stebėjo su Marija. Ji nebuvo mačiusi, kad jos pusbrolis gali būti toks rūpestingas. Jis girdė Mantą lyg tikrą savo brolį, kurio niekada neturėjo. Marija tik dabar visiškai suprato, kad jos vyras tikrai būsiantis geras tėvas. Dabar ji laukė, kada jie liksiantys vieni ir ji pasakys Vidui, jog jis laukiasi. Marija žiūrėjo į vyrą mylinčiomis akimis, o ranka suspaudusi laikė Liną. Ji šiek tiek virpėjo.
- Vidai, neleisk jam nugrimzti.
- Ką? Nugrimzti. Kur? – Vidas pabalusiomis akimis pažvelgė į pusseserę. – Kur jis gali nugrimzti?
- Aš bijau, kad jis neužsisklęstų savyje. Kad jis netaptų kaip katatonikas, kuris nekalbantis ir nejudantis gali kelis metus prasėdėti ligoninėje ir vėpsoti visus tuos metus į vieną tašką.! Maldauju neleisk jam nugrimzti! Dėl Dievo meilės neleisk.
- ... – Vidas nežinodamas ką daryti trenkė tokį stiprų antausį Mantui, jog šis net aiktelėjo.
- Ką tu darai?! Išdurnėjai ar ką?
- Juk sakei, kad neleisti jam nugrimzti. Na, aš ir neleidau.
Visi sužiuro į Mantą. Jis lėtai atsisėdo. Akyse nebuvo jokių ašarų. Jis žinojo, kad jo motina išėjusi ten, kur kritiniuose situacijose galinti padėti artimiesiems, kurių beliko visai nedaug – tik vienas Mantas.
Mantas sėdėjo ir laikė abidvi nuotraukas. Lina greitai puolė ant kelių ir prigludo prie Manto, kuris tyliai prabilo:
- Tu būsi mano žmona. Mano žmona.
- Taip. Tikrai taip. Tikrai taip, - Lina pravirko.
Mylimasis nenugrimzdo. Be to, ji ištekės. Ji taps žmona ir turės vyrą. Gyvenimo svajonė išsipildys, nes ji turės vyrą ir jie bus tikra šeima. Prieš žmones, prieš Dievą ir svarbiausiai prieš pačius save.
- Ar tau viskas gerai? – Vidas pasakė tokiu globėjišku balsu, kad visi sužiuro į jį. – Ką?
- Nieko, - Marija nusišypsojo ir prisiglaudė prie vyro.
Mantas nugėrė dar kelis gurkšnius vandens ir galiausiai palengva atsisėdo ant kėdės. Vidas grįžo atgal į fotelį, o abiejų prašymu moterys nenorom išėjo iš kambario, kai netikėtai Mantas sušuko:
- Man tikrai viskas gerai. Aš laimingas, kad tu pasakei taip.
- Žiūrėk man. – Lina atsakė ir nusišypsojusi uždarė duris.
Vidas ir Mantas sėdėjo ir klausėsi, kaip Marija iškart pradėjo kamantinėti Liną, ką reiškia tas „jog tu atsakei TAIP“.
- Gerai čia tu, - Vidas vis dar žiūrėjo į duris už kurių laiptais lipo moterys. – Moki priversti jas pamiršti mus ir leisti joms šnekučiuotis. Ar žinai, kad Marija iškamantinės kiekvieną smulkmeną. Kaip tu pasipiršai? Kaip tai pasakei? Kaip... a, žodžiu viską, bet galiu pasakyti, kad tai buvo gera mintis. Dabar mes turime gerą valandėlę ramybės.
- Būtent. – Mantas pažvelgė į knygą. – Nepamiršk jos perskaityti ir tada pratęsime pokalbį daug rimčiau. Gerai?
- Gerai... – Vidas pajuto, jog praranda vadovavimo vairą. Kas dabar? Taip negali būti! – Gerai! Ar gali pasakyti, kas toji moteris?! – prokuroras sustiprino balso toną, lyg jis čia vis dar vadovauja. Juk jis trenkė Mantui antausį, kuris neleido jam nugrimzti. Juk jis čia vadovauja!
- Ji... mano mama – Mantas pasakė tyliai, bet ramiai. – Aš visą savo gyvenimą galvojau, kad ji dingo. Kad...
- Dievulėliau. – Vido balsas, kad ir kaip bebūtų, išlaikė šiek tiek vadovaujamojo tono, bet ganėtinai sušilo. – Baisu net pagalvoti, kad po tiek metų sužinojai. Aš net neįsivaizduoju ką tu ką tik patyriai. Atleisk dėl tos nuotraukos, aš nežinojau.
- Aš kaip tik esu dėkingas. Dabar bent žinosiu. Nuėjęs prie jos kapo pasakysiu, kad viską žinau. – Mantas atsigėrė dar vieną gurkšnį vandens. – Aš visą laiką galvojau, kad ji dingusi, o kad kape, prie kurio nuvykdavau tėra tuščias karstas. Po velnių! Man visi sakė, kad ji dingusi! Žinai? – Mantas pažvelgė į Vidą. – Reikėjo įtarti. Mano tėvo nemėgo visas miestelis. Aš jutau, kad jie jį smerkia, bet tada, dar būdamas šešerių metų nesuvokiau dėl ko. Miestelio gyventojo, regis, įtarė jį taip padarius. O po to mirė ir jis. Nuo tos akimirkos manęs visi gailėjosi. Ir niekas nepasakė, kad mano mama buvo pakarta!
- Žinok, neturiu žodžių. – Vidas skėstelėjo rankomis. – Galiu pasakyti tik tiek, kad mums reikia prigriebti tą sektą, kuri jau labai senai gyvena mūsų šalyje.
- Pritariu tau visu šimtu procentu. – Manto mintyse vis iškilo motinos balsas sakantis, kad nujaučia, jog jos ateis pasiimti tie. Dabar Mantas gerai žinojo, jog tie yra blogieji eremitai. Vadinasi jis kadaise nieko negavo iš šerno. Jis, sesuo ir jų mama buvo visą laiką eremitai. O šerną, reiškia, valdė tas pats prakeiktas eremitas, kuris nužudė mamą, po to tėvą ir pasakė mintimis Mantui, kad ir jį nudės. Blogasis eremitas laukė. Laukė ir po to nužudė Ievą, o galiausiai vakarykštę merginą, kad ir vėl praneštų, jog ateina, po truputi, pasimėgaudamas jo link. Jis jam lyg koks pasakiškas trofėjus. Bet kodėl? Mantas nežinojo to. – Kai skaitysi knygą, ten pasakos apie eremitus. Kaip jie pasirenką auką. Ir...
- Ir? – Vidas sukluso.
- Težinau tik tiek, kad tas kuris nužudė mano mamą, mano seserį, yra įsitikinęs, jog aš irgi esu eremitas, bet išsigimęs.
- Kaip tai išsigimęs? Pala pala. Kad tu eremitas? Aš nieko nebesuprantu...
- Visa ta sekta ar tik jos narys yra įsitikinęs, kad aš išsigimęs eremitas, nes nežudau kitus išsigimusius eremitus.
- Tai jie žudo tik išsigimusius eremitus?
- Panašiai.
- Tai taip ar ne?
- Jie žudo tik išsigimusius eremitus! Bet prieš juos nužudant jie atseit privalo pradžiai nužudyti visus artimuosius, nes kitaip nepajėgs sugniuždyti išsigimėlio.
- Dieve mano, - Vidas nebuvo pamaldus. Jis šį vakar daugiau kartų ištarė Dievo vardą, nei per pastaruosius metus. – Ir kaip pasireiškia tas išsigimimas?
- Išsigimęs eremitas yra geras.
- Geras? – perklausė Vidas.
- Taip. Jis nevagia. Nežudo. Sąžiningai dirba. Myli šeimą ir taip toliau.
- Aišku. – Vidas atsiduso ir pažvelgė į knygą. – Aš tikrai privalau ją perskaityti. O tu jautiesi, na kaip tas gerasis eremitas? Bet atvirai.
- Vidai. Juk tau yra taip buvę, kad gauni žinutę telefone ir nujauti, kad ji nuo, na pavyzdžiui, kad ji nuo tavo žmonos Marijos? Atsidarai ir op! Tu buvai teisus. Parašė žmona. Ar pavyzdžiui tu pajunti, kad kažkas negerai. Iš pradžių nenutuoki kas, bet paskui lyg ir supranti, kad liudininkas meluoja ir tu jį prigriebi. Ar pavyzdžiui tu jauti, kad byla tuoj bus ištirta, bet tau reikia dar kartą peržiūrėti nusikaltimo nuotraukas. Tu negali pasakyti, kaip, bet junti, kad jei dar kartą pažvelgsi į jas, tai gausi atsakymą.
- Na ir?
- Tai va. Tokie žmonės yra eremitai.
- Tai jų gyvą bėsą!
- Taip. Jie tik paprastieji. Ir jie nėra tie, kurie žudo. Tie kurie žudo yra būtent tik tikrieji ir pasak knygos, jie sugebantys skleisti hipnozę, kad pabėgtų nuo policijos ar apvogtų žmogų. Jie sugeba sustabdyti širdies plakimą iš kelių metrų atstumo ir dar keletą dalykų.
- Taip negali būti! Moksliškai nepaaiškinama! – Vidas suriko.
- Aš juk nežinau ar tai tiesa ar ne. Žinau tik tai, kad aš to nesugebu. O dėl to, kad tu sakai, jog tai moksliškai neįrodyta, tai, jei tai ištikrųjų tiesa, tai tik laikinas klausymas. Juk matai danguje žaibus. Esi girdėjęs, kad yra kamuoliniai žaibai, o jų mokslas dar nėra išaiškinęs tikrosios atsiradimo priežasties. Yra vėžys. Baisi liga, bet tiksliai šimtu procentu nežino kaip ji atsiranda. Taigi, mokslas ne viską paaiškina, bet tikiu, kad tai tik laiko klausimas.
- ... – Vidas žiūrėjo į Mantą susimąstęs. Dalis jo bandė priešintis tai minčiai, kad gali ant žemės vaikščioti superherojai, bet kita dalis neatmetė tos hipotezės. Juk gimsta vaikai vunderkindai. Retai, bet gimsta. Gimsta vaikai su viena akimi, ar visiškai plaukuoti. Tai anomalijos, bet jos būna. O kodėl negali gimti vaikas su galiomis, kurių mokslas kol kas nepaaiškina?
- Nori alaus? – Mantas atsistojo.
- Noriu. – Vidas padarė tą patį.
- Eime į apačią. Žmonos laukia. – Mantas priėjo prie durų ir atidarė jas. – Ryt pailsėkime, o pirmadienį gal galėtumėme pradėti tirti?
- Gerai. – Vidas išėjo iš kambario. Rankoje laikė knygą. – Ši diena mano keisčiausia gyvenime.
- Ne tavo vieno. Aš pasipiršau. Sužinojau kaip mirė mama. Man staigmenų tiek, kad net galvoje netelpa.
- Taip. – Vidas apkabino Mantą per pečius. – Malonu, kad tu dabar būsi mano šeimos dalis. Sveikinu. Žiūrėk, pakviesk į vestuves, nes kitaip sulaikysiu ir pasodinsiu parų. Gerai?
- Aišku, šefe!
Kai abu nusileido Marija pribėgusi sušuko:
- Sveikinu Mantai! Man Lina pasakė. Šaunuoliai!
Visi pavalgė dar kartą ir vakaras tęsėsi toliau. Mantas su Vidu palengva girtėjo, kai Marijos vyras suprato, jog jo žmona irgi, kaip ir Lina, neišgėrė nė lašelio. Jam pasidarė kiek smalsu, bet suprato, jog tai gali ir palaukti. Kai jis grįš, būtinai paklaus žmonos, kodėl ji šiandien nesilinksmino. Gal jai nepatiko pas draugus pabūti? Gal kas nors ją kamuoja? Bet tai jis paklaus tik rytoj. Jis net knygą atkėlė skaityti. Jis ją perskaitys tik tada kai rytoj pabus išsimiegojęs, o dabar Vidas palengva, be jokios sąžinės graužaties, su Mantu girto.
Lauke buvo ramu, kai netikėtai pradėjo kristi pirmosios snaigės. Iš juodo it smala dangaus krito baltos snaigės. Didelis kontrastas. Ir viskas šiame gyvenie yra tarp kontrastų. Gėris - blogis. Meilė - neapykanta. Vyras – moteris. Dievas – Šėtonas. Viskas šiame gyvenime yra tarp kontrastų.