Ėjai per liūtį rudenio vėlyvo, –
Sušlapo rūbas, dengiantis pečius.
Rugys budėjo – snaudžiančiuos arimuos.
Padangė laukė – svyrančios delčios...

Tu nesakei man, kad jau viskas baigės,
Kad atsisveikint šičia atėjai! –
Lietaus lašai virpėjo tarsi žvaigždės...
Apsiaustą šlapią numetė pečiai...

Neištarei tąkart nė vieno žodžio,
Netgi „Sudie!“ Tu man nepasakei.
Nedrąsiai ištiesei geltoną rožę
Ir apsisukęs skubiai nuėjai.

...Prie upės driekėsi neartos dirvos,
Žibėjo rasos nuo blyškios delčios.
Liūdnokas vakaras dabar toks ilgas.               
Nuščiuvo žingsniai kambariuos tuščiuos.