nebėk – nepabėgsi
Slėpiaus nuo kraujuojančios vienatvės
Pritūpus po vilties krūmeliu,
Galvodama, kad net beprasmis atsiminimų vėjas
Čia gal neužpūs...
Deja, aš klystkelin patekau,
kur keliai išeina kur kas sau,
vis vaikštau, kur man reikia laukt,
Kad nepasiekčiau ateities pamatų...
Deja, ne man ir ne dabar...
Geriau vėliau, o ne kaskart,
Kai mano veidą lygins pažadai,
O širdį temps ten, kur net negyvena kirminai...
Nepasislėpsi ir nepabėgsi
nuo savo praeities šešėlių nedrąsių,
Sakyčiau, kam čia slėptis,
Gyvenime juk viskas paradoksalu...