Ruduo užbūrė
Šis ruduo užbūrė lyg spalvinga šventė. –
Netelpa krūtinėj patirti jausmai.
Kas gi vėl pažadins širdimi gyventi,
Jei viltis į uolą sudaužiau seniai?
Ko jisai norėtų? – Kad linksmai dainuočiau?!
Kad kvatočiau vėju lapų sūkury?
Aš už meilės lašą širdį atiduočiau
Ir žvaigžde sudegčiau lapkričio nakty.
Pats ruduo užbūrė ne auksiniais lapais,
Ne pilkųjų gervių tolstančiu klyksmu. –
Tik kodėl kamputy paslaptį jis slepia,
O aš jo takeliais vėtron išeinu...