Siena
Medžiai miške neošia vienodai,
Vienas kuris virpina žiogų smuikelius
Garsiau, švelniau ošina lapelius,
Dar pakasydamas snapą paukšteliui –
Nukratydamas kirmėles ir kenkėjus.
Alkanų ir ligotų staiga sumažėja,
Bet vis tiek šlama vienas prieš vėją.
Žmonių klasėse tas pats –
Ne visi žaidžia domino su visais,
Ne visi drąsiai laižo ledus,
Neapkumščiuoti ir neišbarstyti
Į Demokrito atomus;
Žinoma, ne visų kišenės kvepia Prada,
Bet ir ne visų rankos muilu nušveistos,
Blizgančios saulėje ir nekaltos,
Jau nebelaidančios bandelių į mokytoją –
Vienas kuris vis tiek kasos pakaušį,
Apjuostas gynybinėmis sienomis
Ir kapojamas sviedinių –
Ego vaivorykštėm pažymėti
Tiek medžiai, tiek žmonės –
Tik jos prasideda ir baigiasi skirtingai –
Vakar įsirengiau naujus apkasus – išpaišytus simfonija ir
Gėdingai nuoga vienatve.