Pagulbis – tai sugrįžimas į vaikystę. Netgi dar toliau: tai grįžimas į ten, kur realiam gyvenime aš net nebuvau (tik sapne) – tai mano Tėvų vaikystė. Asla virtuvėj. Trijų dalių Svirnas, į kurį bernas ir žiemą eidavo miegoti, prie pečiaus prišildęs storą lentą, nes miegoti tekdavo šaltyje. Molinis tvartas, pilnas senovinių rakandų, kur po gegne pakabintame „kašike“ pelėda peri jai pačiai gražiausius pelėdžiukus ir naktį ūkia graudžiu balsu, neleisdama užmigti. Kluonas. Didžiulis, keturšlaitis, aukštaitiškas Kluonas, į kurį rudenį vežėčiom suveždavo rugius. Paskui dainuodami juos kuldavo. Dundėdavo spragilai į laitą, pranešdami šeimynai, kad bus duonos, reiškia – gyvensim, būsim sotūs ir laimingi. Dūminė pirtis su apeiginiu pirties taku, kuriuo ėjo jaunoji namų dukra, pasikišusi po dešine pažastim vantą, o po kaire – švarius baltinius. Ką ji mąstė eidama, ko ilgėjos, kuo džiaugėsi? Kokiais žodžiais pasveikino sutiktą iš laukų grįžtantį kaimyną? Ar šypsojosi jam? O gal slaptai mylėjo jį? Kokiais žodžiais prašė atsitiktinai nutūpusios bitutės, kad nuskristų nuo baltų marškinių, nes pirty jai ne vieta – ji ten gali žūti?.. Aštuoniolikos šimtamečių liepų alėja, užstojanti negerus vėjus. Ir apeiginė vidukiemio liepa, kuri šiuo metu serga, ir niekur nerandu daktaro, galinčio ją pagydyti. Senas išsikerojęs sodas, su trims metams į priekį žydo Jofės iš Alantos nupirktu derliumi. Tai penki aviliai bičių, kurių vienas – laukinių kamanių – įsitaisęs senos kriaušės drevėje. Džiūstančio šieno kvapas dieną ir to paties šieno, besišypsančio žmogaus jau sukrauto į žaginius, vaizdas vakare. Meilė ir darna, kabanti tam ore, žolėj, beržyno ošime, čiurlenančiam upely, rūkstančios pirties kvepėjime, iš toli besisveikinančio kaimyno rankos moste ir iš kito kaimo sklindančiame armonikos graudume...