Rasos smaragdu lapas pasipuošęs
Ant raudonai pražydusio žolyno.
Tas aksominis žiedlapis juk rožės,
Kuri šypsniu į vasarą grąžino.

Kai saulė glosto pumpurus, bučiuoja,
Jie atsimerkia, linkčioja be vėjo.
Atlėkęs šelmis veikiai suskaičiuoja
Žiedus visus lyg būtų pardavėjas.

Ne laikas skinti. – Žydintys tedžiugins!
Jausmus prikels gyvenimo pilnatvei.
Bet vėjas žiedlapį lyg saulės drugį
Paskvernėj nešasi iš sodo gatvėn.

Vėjūkšti, šelmi, koks esi išdykęs!
Nebūk akiplėša ir savanaudis.
Juk nežydės jis saujoje nuvytęs,
O tu vėl pulsi sodan naujo gaudyt...