Sapnai jai padėjo gyventi
Sapnai jai padėjo gyventi. Ten viskas būdavo kitaip: ji nešiodavo juodas pūstas sukneles. Jis nuolatos šiaušdavo savo neklusnius plaukus.
Jie turėjo butą – ne pilį, kaip pasakose, bet vis tiek kažką savo. Svarbiausia, kad jie buvo kartu.
Rytais ji gerdavo kavą, o jis kartodavo, kad kofeinas kenkia sveikatai. Jei reikėdavo tik pusės šaukštelio cukraus – jis bambėdavo, kad ji susirgs. Ji jį nuramindavo paprastu poelgiu. Tada jis šypsodavosi.
Pietus jie dažniausiai valgydavo atskirai, bet jis visada skambindavo paklausti, ar ji valgo, ką valgo –jis rūpinosi ja.
Vakare ji gamindavo vakarienę – kaip tikra žmona, kuria svajojo kada nors tapti. Jis mėgo jos gaminta maistą ne dėl to, kad jis buvo kuo nors ypatingas, bet todėl, kad jį gamindavo ji.
Naktį jie eidavo į balkoną: klausydavo muzikos, glostydavo vienas kito plaukus. Jam patiko jos plaukai. Jam patiko viskas, kas buvo susiję su ja, net jos įprotis naktimis skaityti chemijos vadovėlius.
Jie abu mėgo Harį Poterį, žalią Kentą (jis neleisdavo jai rūkyti, tik kartais) ir arbatą.
Jie buvo laimingi.
Sapnai buvo gražūs, tačiau tikrovėje jis praeidavo pro ją net nepažvelgęs, kažin ar žinojo jos vardą.
Vieną dieną išsipildė sapno pranašystės – ji susirgo. Mažakraujyste. Nes nevalgė – jai buvo per sunku daryti tai be jo. Ji rūkė juodą Kentą, nes žalias per daug priminė jį. O naktim skaitydavo chemiją.
Viskas taip ir pasibaigė:
APSISUKO RATU IR NUKRITO.