ji palinkusi prie nukritusių
lapų gyslotų kaip žemė
upių kapiliarais išraižyta
nuogas krūtis apglėbus
rankom šiltom žydi
savo išsipildymo šviesoj
ir aš ją turiu savy
auginu išleidžiu kartais
ant mėlyno vyzdžio
kalno paryčiais
priešaušrio atsigerti