Tu nesudek, negeski, būk žibintas,
Kaip laivui audroje man švyturiu pabūk.
Iš ilgesio vainikas būk nupintas,
Kada į savo meilės uostą aš skubu.

Nakties danguj man būki Paukščių Takas
Ir garsiai šauk: "Šviečiu aš tau, žėriu!"
Būk angelu, nė žodžio nepasakęs,
Kai skrisdamas šalin žvaigždes žeriu.

Suteik jėgų man ir sparnus suglauskim,
Žinau, pakilt į aukštį reikalingi du.
Bet kartais vienas kito pasiklauskim:
- Ar gera būti tau su manimi kartu?