Dzieduk, Dzieduk, brungiausias mana,
Tep plyšta iš skausma širdzis.
Suscinga darbščias runkas Tava,
Tu amžiam užmerkei akis.

Tų ankstų rytų saulai tekunct,
Širdzis tep cykiai nustaja plakc.
Suscinga praudas nerašytas,
Kap raik gyvenimų gyvenc.

Suscinga Tava visas kūnas,
Siela Tava jau tep aukštai.
Tu man liepei pakalcie galvų,
Taliau gyvenimų gyvenc.

Išmakei  Tu mylėc i dirbcie,
I visad būcie cik savim.
Linkiuos prieš Tava kuntrių širdzį
Tu amžiam liksi atmincy.

Dzieduk, Dzieduk, brungiausias mana,
Iš skausma nari plyšč širdzis.
Tu pasakei: - pakelcie galvų,
I drūsiai žengcie ataicin.