Tu man liepei pažiūrėti į mėnulį, kabantį aukštai, nors ten tebuvo gatvės šviestuvas, žibantis pro medžių šakas. Šiąnakt mėnulis priklausė ne mums. O aš, apsimetusi, kad patikėjau, jog tai mėnulis, rodžiau Tau keturias mėnulio kalvas, nors iš tikrųjų tai tebuvo kaitrios lempos volframo siūleliai. Šiąnakt, kaip ir visada, vienas kitam romantiškai melavom.
.............................................................................................................................
     Jis  nuo pat pradžių atliko Šachrazados vaidmenį, o aš turėjau tūkstantį ir vieną naktį, kad spėčiau Jį pažinti.
      Berniukas švytintis energija ir nuolat žaviai šiepiantis lygius, mažus dantukus. Bingo! Štai koks Jis. Jis tarytum atėjo iš vaikystės filmukų, kada dar būdama maža mergaitė, vis stebėdavausi, kaip tie personažai: Tomas ir Džeris, Ogis ir jo bičiuliai tarakonai, neužmirštami Simsonai, turi tiek šėlsmo ir nepavargsta visiems: mažiems ir dideliems – šypsotis ir užkrėst smagia energija. Taip ir Jis visiems neleidžia pamiršti pagrindinės taisyklės- šypsotis.
    Jis nemėgsta romantikos, bet paslapčia, kai niekas niekas nemato, stebi, kaip rudenį  liūliuojančiu valso ritmu nuo medžių krenta lapai arba kaip neklaužada lietus bando skandinti žemę.. Tada ir Jis pats neria į rudens erotiką. Tampa švelnus, ramus, panašėja į Mikę Pūkuotuką, tada Jį norisi kutenti, suspausti, apglėbti...
   Kai pasitaikė galimybė Jį pabučiuoti, maniau, jog gyvenimo loterijoje daugiau niekada nieko vertingesnio neišlošiu už Jo bučinį. Jo lūpų skonis priminė Sicilietiškus ledus, užpiltus apelsinų džemu. Nuo tada, kai tik pasiilgstu Jo tobulo meno bučiuotis, nusiperku Sicilietiškų ledų su apelsinais.
O kartais Jis man primena vėją, staigų, impulsyvų, nuolat lekiantį, nekantraujantį... Tad, kai Jį pamatau  mintyse prisimenu šį eilėraštį:
,,Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė ,,tuoj“
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės klausinėdamas, kokios ji bus spalvos,
Ir nutarė nelaukus pražyst gėlė gera
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara,
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą, lingavo vėjas šaukdamas: ,,Balta, balta, balta!!!“
           Ir dar, jis visada sako: ,,Jei kažko negalima, bet labai  nori tai reiškia galima“. Šie Jo žodžiai  įgijo stebuklingą prasmę, nes  pradedi nebevaržyti savo norų, kartais gali virsti vaiku ir vėl, kaip kadaise, mėtai akmenukus į upę, taškaisi vandeniu, ar užsiropšti ant kupros, kad tave neštų...
           Tūkstantis pirmoji naktis artėjo ir mano laikas, skirtas pažinti Jį- baigėsi. Bet kas žino, juk gerą koncertą ar kiną kartoja du, tris, keturis.... kartus. Arba visąlaik būna tęsinys. O žavaus žmogaus instrukcijai pažinti reikia daugiau šviesių dienų ir nuodėmingų naktų.