Netikėk, ką kužda rudeniniai lapai,
Ką laukuose šnara bundanti žara.
Ar ant margo lauko ką per naktį audžia
Pasislėpus tyliai rudenio migla...

Netikėk, ką suokia margas ryto paukštis
Ir žvaigždelės mirga vakaro vėsoj.
Tyliai paklausyki savo Tu širdelės,
Ji išsako viską ilgesio maldoj.

Netikėk, kad meilė Tau kas dieną šypsos
Ir likimas niekad nebekiš nagų.
Vienas iškeliavęs į pasaulį margą.
Tu surasi viską, kas širdy gražu.

Niekam niekad nieko Tu nebežadėki,
Ilgesį paliki mano širdyje.
Aistrą tartum saulę sau gi pasiimki,
Tikrą, šiltą meilę man palik – deja...

Niekam niekad nieko Tu nebežadėki,
Ilgesio giesmelės negiedoki, ne.
Pasiimk smuikelį, ilgesio „Kupreli“,
Ir išeikim dviese pievom paklajot...