Tai, apie laiką sakai:

„Jį gauni, veltui jį imi.“
o aš iki šiol maniau:
„Jį gauni veltui, o paimi
tik jį pasidalindamas..."

Juk ir daiktai, ir žmonės
tik įvertinti įgauna vertę,
ir laiką pradedame vertinti,
kai jo belieka vis mažiau...

Tiktai įvertintą jį pradedam
branginti kaip žmones,
su kuriais praleidom jį...
Brangiausių jau nesugrąžinsi...

Pasidalinki laiką su draugais,
o priešams nebeleiski jo atimti.
Materializuojasi* juk laikas
tik santykiuose su žmonėm,
Kuriuos tu myli... Tau linki gero...

Gerai, kad retkarčiais prisimename jį,
įvertindami santykius su žmonėmis –
Tais, kurie atidavė brangiausią (laiką),
visai to nebrangindami...

O gal verčiau nebeskaičiuokim laiko,
pabūkime laimingi nors trumpam,
kad ateity turėtum ką dar prisiminti,
ir vis norėtumei atsukti jį atgal...

* atmintyje išlieka